Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 85: vėjas suvėlė man plaukus - vaje, vaje...

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai internete,

 

Kaskart pristinga kokių nors nepasikartojančių pozityvių minčių, tad šįkart pasidalysiu, jog tokio vėjo mano pūkiai ant galvos seniai nematė. Galėjo šiandienos vėjas viską nunešti, kaip nunešė mūsų prabangias miestų egles, reklamų plakatus ir plastiko sudaigstytas, medžiuose ir miesto architektūroje pritvirtintas lemputes.

 

Kai kas girdėjo neregėtą reiškinį – Kalėdinį griaustinį ir žaibus. Nemačiau. Tiesa, tuo metu, matyt, dirbau, tačiau visgi dangus maišosi su žeme ir vis tiek gyvename taip, kaip gyvenome; vyrų barzdos ir toliau auga taip, kaip paprastai auga vasario ar spalio mėnesį ir nieko nenutinka; šie vėjai susuka mūsų kasdienybę į anekdotines susireikšminimo sceneles, kuriose galima arba paklysti, arba tiesiog juoktis, slepiant dantis į saują, kad protezų vėjas neišpūstų. Arba plombų.

 

Pastaruoju metu sapnuoju neįtikėtinai ryškius sapnus. Dažnai maginio elemento istorijas, pats mirštu ir vėl sapnuose atgimstu, vėl mirštu ir vėl atgimstu. O kai sapne numirštu ir ištariu sau, kad „va, ir čia galima numirti“, vis tiek toliau gyvenu, lyg niekas niekada nesibaigtų. Tokiomis tamsiomis naktimis kaip šį gruodį, kai nosies nesinori kišti į lauką, juk irgi savotiškai esame saugiai palaidoti storų debesų ir vėjų, krentančių milžiniškų eglių, bet nemirę, pamiršę šį procesą.

 

Raitosi, oi, kaip smagiai raitosi vyrų ūsai ir patys tampa kalėdinėmis eglėmis, nešiojamomis ir išmaniomis. Bandau prisiminti vaikystę ir visada man barzdos ir ūsai asocijavosi su senatve ir negražumu, nes tik nusiskutęs vyras yra tvarkingas vyras. Dabar tai nemanau, pasižiūriu aš į šias fotografijas šį vėjuotą vakarą ir galvoju: kaip gerai, kad viskas, ką maniausi jau supratęs ir nusistatęs, keičiasi. Argi tai nenuostabu?

 

Jūsų Maištinga Siela