Sveiki,
Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius
Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad
geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“
(2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko
įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl
dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant,
nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz)
(2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet
atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.
Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais
kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau
tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo
Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos
mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir
negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau
istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie
perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme
išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.
Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų
į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų
fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas
iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose,
krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...
Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko,
krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau
nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė
grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia
ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti
vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man
šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas
ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.
Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys,
aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų
vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame
feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas
dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi
dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir
namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis
Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti,
nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo).
„Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir
jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti,
kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko
pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą