Knyga: Kotryna Zylė "Mylimi kaulai"

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – p. 192.

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau seniai galvojau susipažinti su viena įdomiausių vaikams ir paaugliams rašančių rašytojos Kotrynos Zylės (g. 1986) literatūra. Pasitaikė puiki proga, nes autorė šiemet pristatė suaugusiems skirtą pirmąjį savo kūrinį pavadinimu Mylimi kaulai, kurį išleido leidykla Aukso žuvys, o knygos viršelį ir knygos pradžios iliustracijas sukūrė Bernardas Burba. Tiesa, pavadinimas man ne itin patiko, nes pernelyg asocijuojasi su 2009 metais romano Numylėtieji kaulai ekranizacija (rež. Peter Jackson), tačiau sąsajų su pastaruoju kūriniu beveik neturi.

 

Šioje, atrodo, neeilinėje knygoje rasite sukurtą unikalų pasaulį, kuris nebus į nieką kitą panašus, ką esate skaitę. Išties Kotryna Zylė pasižymi labai lakia fantazija, nors ir nesunku suprasti jos savito pasaulio kūrimo techniką. Pagrindinė Mylimi kaulai veikėja – Ona, kuri, tiesa, ir pasakoja savo dienas nuo vaikystės iki mirties akimirkos, perbėgdama per svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir vyrus. Ona gyvena alternatyvioje išgalvotoje tikrovėje, kuri iš dalies panaši į šiuolaikinį Vilniaus miegamųjų rajonų (Pašilaičiai, Lazdynai, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės) tikrovę, o iš kitos – kaimiška vietovė, persmelkta folklorinio pasaulio kultūriniais-istoriniais elementais. Kaimo ir miesto erdvių hibridizacija pasireiškia tuo, kad žmonės daugiabučiuose gyvena su vištomis, ožkomis, karvėmis ir kiaulėmis. Šioje tikrovėje tvartas ir žmonių namai persipynę, o liftais važinėja tiek žmonės, tiek gyvuliai. Negana to, autorė dar įpina ir piemenėlių bei Kerdžiaus veikėjus, priartindama prie XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros temas, problemas ir įvaizdžius. Akivaizdi aliuzija į kultinius lietuvių literatūros autorius, visų pirma, Vincą Krėvę-Mickevičiųs ir jo apsakymą Skerdžius, Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajones ar iš dalies ir tą patį Baltaragio malūną. Tiesa, autorė neimituoja ankstesniųjų autorių, tačiau aiškiai kaip ankstesnieji remiasi ir savaip pertransformuoja lietuvių liaudies folklorinius pasakojimo motyvus, kurie romane yra vienas svarbiausių savito pasaulio vaizdavimo elementų.

 

Onos tėvas – troleibuso vairuotojas, atrodo, jog menamo miesto priemiesčiuose viskas vyksta mums suprantama logikos seka, tačiau ją papildo pirčių, užkalbėjimų, raganų ir demonų, Močių ir bitininkų, gydimo šlapimu, pranašų ir siautėjančių anarchistų pasauliai, kurie suprojektuoja senojo ir moderniojo, kaimiškojo ir miestietiškos kultūros sankirtą. Visgi romane nusveria folklorinis motyvas, jam ir skirta daugiausia dėmesio. Ar galima sakyti, kad Kotryna Zylė naudoja magiškojo realizmo rašymo stilių? Iš dalies, nors tik tiek, kiek tos magijos ir mistiškumo gali suteikti lietuvių liaudies prietarai ir apeigos. Nemažai esama ritualinių švenčių su pagoniškaisiais motyvais elementų, įterpiant kalendorinių švenčių (Kūčios, Ilgės (Vėlinės), Užgavėnės ir kt.) reikšmingumą, kas, savaime aišku, įgalina ciklinio laiko struktūras, primenančias mūsų senolių kiek kitokį laiko ir gyvenimo prasmės pajautą. Neretai šventės perteiktos taip pat hibridiškai jungiant krikščioniškojo ir baltiškojo pagoniškojo kultūros elementus, prasmę ir akcentą suteikiant visgi pagoniškajam. „Užkasam lukštus ir išėdas keturiuose Piemenėlių namų kampuose, nuo žaibų ir perkūnijos. Vaikai pašnibždom burba Dundulio vardus, vis kuris nesusilaikęs pamini tikrąjį, tada kiti ima kumščiuotis, dabar mums galas, visus nutrenks ir iščirškins, liks tik kauliukai su apsvilusiom mėsytėm (p. 52).“

 

Romane esama panaudota ir kitų kultūrinių perfrazavimo motyvų, pavyzdžiui, garsiosios pasakos Jonukas ir Grytutė, vokiečių Brolių Grimų pasakos pritaikymas, kada ragana grobė rajono vaikus, o kartu pagrobė ir Alės sūnų Anuprą, kad juos atšertų ir galėtų vėliau suėsti. Būtent šis detektyvinis intertekstualusis inkliuzas man visame romane labai patiko ir įsiminė. „Gretimam kambary ūžia krosnis, prie jos kalnas malkų, visame bute beprotiškai karšta, tikra pirtis, ant cementinių, lentomis taip niekada ir neišklotų grindų mėtosi nuodėguliai, šiukšlės, apsmilkę batai, skudurai, smulkūs, iki galo nebaigti graužti kauleliai ir pieniniai dantys (p. 85).“

 

Kotryna Zylė

Pereinant prie Onos gyvenimo, tenka pripažinti, jog Ona iš tikrųjų įdomi tik tiek, kiek ją įdomią padaro josios gyvenimo vyrai. Akivaizdu, jog Šventuoju vadinamas Lukas (aliuzija į krikščioniškąjį apaštalą Luką), kuris gydo savo šlapimu rajonų gyventojus, yra tikroji Onos meilė, tačiau nutinka neįtikėtinai absurdiškas dalykas – jis pasako Onai laimingą nacionalinio loterijos bilieto numerį ir ji laimi ne aukso puodą, o jaunikį bitininką Miką. Pastarasis tampa josios tikruoju santuokiniu vyru, tačiau kita Onos problema – ji negali susilaukti vaikų, todėl pamažu išstorėja ir tampa Mote, t. y. visų motina guodėja, pribuvėja. Vis galvojau, ką iš tikrųjų galėtų reikšti santuoka iš loterijos? Autorės gan keistokas pasirinkimas išspręsti Onos vienatvės klausimus. Iš vienos pusės juk romanas turi feministinių gairių. Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį, o Ona pamažu užima ankstesniosios Motės poziciją, tačiau kartu yra neveiksni kovoti už savo meilę ir laisvai pasiduoda Luko atstumiama ir kaip kokia prekė atiduodama loterijoje. Persimaišiusioje patriarchaliniame ir matriarchatiniame įtakų pasaulyje Ona blaškosi ir dažnai atrodo, kad eina pavėjui be jokio didesnio pasirinkimo, kitaip sakant, kaip kokios Žemaitės Katrė iš apsakymo Marti, priima likimą kaip duotybę.

 

Galiausiai vyrai po mirties Onai nemiršta, ji jų kaulus išsikasa ir laiko namuose. Regi raganos spjūviu apakusia balta akimi jųjų vėles, tęsia jų egzistenciją savaip. Man regis, visas romanas persmelktas Giltinės, mirties kultūros. Nuo pat romano pradžios Oną lydi netektys ir mirtys, galų gale ir pati laukia mirties. Mirtis kaip esminis gyvenimo dėmuo, dažnai liūdinantis, atnešantis depresiją, ašaras, tačiau Ona negalėdama pergalėti savo likimo bando pergalėti pačią mirtį, todėl švęsdama su mirusiųjų vyrų palaikais šoka savo danse macabre, išgyvendama ir savo pačios laikinumo suvokimą. Kitą vertus, Kotryna Zylė mirtį perteikia ne iš krikščioniškosios tradicijos, bet iš pagoniškosios. Laidojimo apeigos, pirtis ir mirusiojo plovimas yra sena lietuvių atsisveikinimo apeigų dalis, (turint galvoje, kad dabar dažnai matome tik urną laidojimo namuose), Zylė tarsi primena Sauliaus Kondroto romaną Žalčio Žvilgsnis, kuriame neįtikėtinai sodriai perteikiama ilga laidojimo pirtyje ceremonija. Tiesa, pirtis kūrinyje Mylimi kaulai itin labai svarbi vieta, nes čionai suteka gyvenimas ir mirtis, čionai priimami vaikai, o mirusieji paskutinįkart nuprausiami, čionai miršta ir pati Ona. Pirtis, kuri išgrynina, nuplauna, atpalaiduoja, dovanoja gyvastingumą, ji vėliau atsiima, pasiima. Išmoningai pavaizduota erdvė, pilna moterų ir vyrų atskirties, bet ir mistifikuota laumėmis ir raganomis pagal senuosius folklorinius pasakojimus.

 

Kitas svarbus romano dėmuo yra Kotrynos Zylės juslingumas. Aišku, galima sakyti daug ką apie turtingą veiksmažodinę kalbą, kuri iš dalies ateina iš folkloro ir senesniųjų liaudies raštų, bet labiausiai romane veikia skoniai ir kvapai, kitaip sakant, kūniškumas. Ypač motiniškasis ir moteriškasis kūniškumas, pavyzdžiui, besisunkiantis pienas iš spenelių ar tos pačios Luko šlapimo išskyros, duonos ir medaus, Kūčių patiekalų perteikiamas skonio pojūčiams būdingais nusakymais. „Įsikimbu turėklo, išplečiu šnerves, klausau jų juoko, balsų, uodžiu su dūmais nešamą sprandų ir plaukų kvapo aitrumą, sumaudžia papilvę. Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia (p. 169).“

 

Manau, rašytojai Kotrynai Zylei pavyko sukurti originalų kūrinį, kuriame persipina kaimiškoji ir miestietiškoji, liaudies ir šiuolaikinis pasauliai, pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūra. Knygos pabaigoje autorė dėkinga šviesaus atminimo religijotyrininkui ir etnologui Gintarui Beresnevičiui ir suprantama kodėl, nes Zylės vienas svarbiausių kūrybos bruožų yra etnologijos ir folklorinio pasaulio perkūrimas, pritaikymas meninei idėjai plėtoti ir perteikti. Man romanas skaitėsi sunkokai, dariau dideles pauzes. Pirmieji 70 puslapių buvo ganėtinai sudėtingi, nes visur teko susidurti su rašytojos savita logika ir kuriama eklektika, kol galiausiai ji tampa kuriamojo meninio pasaulio savastimi. Nepasakyčiau, kad romanas sužavėjo kaip, pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę, priešingai – teko su juo pasigrumti, tačiau pripažįstu jo unikalumą ir išskirtinumą.

 

Maištinga Siela