Dienos daina: Migloko – Žirgų mergaitė

 

Sveiki!
 
Kažkada labai mėgau Migloko! Pamenu, tikrai prieš daugiau nei 15-20 metų, dar studentaudamas, kai pasirodė jos pirmosios puikios dainos, klausydavausi, todėl labai nostalgiškai atsiliepiu apie ją. Visgi kurį laiką ji buvo visiškai dingusi iš eterio ir muzikos pasaulio. Bent jau mano periferijoje. Apie naujausią Migloko albumą „Ievos obuoliai“ perskaičiau sėdėdamas pajūrio kavinėje „Senoji Hansa“, kur po ranka pasitaikė padėtas žurnalinis laikraštis „370“, kur ten recenzentas negailėjo liaupsių jos naujajam albumui. Perklausiau jį „YouTube“ kanale (gal reiktų apžvelgti visą albumą, kaip darydavau anksčiau?). Tai jau kitokia Migloko, nei prisimenu, bet irgi savita, kiek keista ir dėl to labai žavi, kitaip sakant, ji nuostabi dėl to, kad ji va... tokia. Keletas kūrinių man labiau patiko už kitus. Viena iš jų – „Žirgų mergaitė“.
 
Norėtųsi ir kiek oficialiau, kas išvis nežino Migloko, – po pseudonimu slepiasi Miglė Vilčiauskaitė (g. 1990), pastaroji yra viena iš Lietuvos alternatyviosios muzikos atlikėjų, dainų autorė ir prodiuserė. Savo muzikinę karjerą pradėjusi dar 2006 metais, ji greitai išsiskyrė savitu, eklektišku stiliumi, kuriame meistriškai derina džiazo, R&B, soulo, elektroninės muzikos ir net roko elementus. Migloko kūrybą dažnai apibūdina kaip savotišką asmeninį dienoraštį, kuriame ji drąsiai eksperimentuoja su garsais, siekdama perteikti ne tik techninį skambesį, bet pirmiausia autentišką emociją bei vidines transformacijas.
 
2026 metais atlikėja pristatė savo albumą „Ievos obuoliai“, kurio pasirodymas buvo pažymėtas specialiu pristatymo koncertu „Vasaros Terasoje“ gegužės mėnesį. Šis darbas, kaip ir ankstesni jos projektai, atspindi atlikėjos gebėjimą kurti daugiasluoksnę muziką, apimančią tiek introspektyvius, gilius kūrinius, tiek ritmiškesnes kompozicijas. Nors specifinių kritikų recenzijų apie patį „Ievos obuolių“ vertinimą viešai pateikiama mažiau nei apie ankstesnius didelio atgarsio sulaukusius darbus, pavyzdžiui, albumą „Sacred Tears“, „Ievos obuoliai“ yra priimami kaip nuoseklus Migloko kūrybinio kelio tęsinys, kuriame ji ir toliau lieka ištikima savo ekscentriškam, laisvam ir ieškančiam meniniam braižui.
 
Kūrinys „Žirgų mergaitė“, kurios pirmiausia ir pradėjau klausyti, nes pradėjau albumą klausyti nuo antro galo, įsiminė savo atmosferiška kompozicija, kurioje persipina šiuolaikinė elektroninė muzika su subtiliais, beveik archajiškais folkloriniais motyvais. Migloko balsas čia skamba intymiai ir hipnotizuojančiai, tarsi vedantis klausytoją per sapnišką, mitologinę erdvę. Nors kūrinys išlaiko modernų skambesį, jame juntama gili pagarba tradicinei lietuvių kultūrai, o pati dainos struktūra sukuria tam tikrą rituališką ramybę, kuri leidžia klausytojui visiškai pasinerti į atlikėjos kuriamą garsinį pasaulį.
 
Šią dainą geriausia būtų priskirti eksperimentinės popmuzikos ar „art-pop“ žanrui, kuriame meistriškai integruojami etnomuzikos elementai. Kūrinio vertinimas yra teigiamas būtent dėl drąsaus ir originalaus požiūrio į tradiciją: Migloko pavyksta išvengti klišinių tautosakos interpretacijų ir sukurti kažką visiškai naujo bei šviežio. Tai kūrinys, rodantis atlikėjos brandą ir sugebėjimą meistriškai balansuoti tarp populiariosios muzikos estetikos ir gilaus, savito meninio ieškojimo, todėl „Žirgų mergaitė“ išsiskiria kaip vienas įsimintiniausių ir meniškiausių albumo „Ievos obuoliai“ akcentų.
 
Siūlau pasiklausyti oficialaus įrašo iš atlikėjos YouTube kanalo:

Maištinga Siela

Dienos daina: Atikin – Deganti Žemelė (Eurovision 2026) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, praeiviai ir nuolatiniai skaitytojai!

 

YouTubėje pamačiau vienos norvegės reakciją į lietuvių reperio, pasivadinusio Atikin slapyvardžiu, dainos „Deganti žemelė“ reakciją ir taip įtraukė tos emocijos, daina ir išraiškos, kad nusprendžiau šiandien su Jumis pasidalyti šia daina, kuri pretenduoja nacionalinėje Lietuvos dainų atrankoje laimėti ir atstovauti didžiojoje Eurovizijoje.

 

Atikin (tikrasis vardas Nikita) yra vienas sparčiausiai kylančių šiuolaikinės Lietuvos repo bei hiphopo scenos veidų, kurio kūryba išsiskiria melodingumu ir emociniu atvirumu. Atlikėjas didesnio melomanų dėmesio sulaukė maždaug 2021–2022 metais, kai jo kūriniai, pasižymintys „lo-fi“ estetika ir asmeniškais tekstais, pradėjo sparčiai plisti socialiniuose tinkluose ir „Spotify“ platformoje. Skirtingai nei daugelis kitų reperių, Atikin savo muzikoje dažnai derina melancholišką skambesį su ritmiškais trap elementais, sukurdamas unikalų, tarsi naktiniam miestui skirtą garso takelį, kuris greitai rado kelią į jaunosios kartos klausytojų grojaraščius.

 

Tikrasis Atikin proveržis įvyko su hitais tapusiais kūriniais, tokiais kaip „Meilės nenusipirksi“ ar „Seni pastatai“, kurie ne tik surinko nemažas peržiūras, bet ir įtvirtino jį kaip atlikėją, gebantį meistriškai perteikti jausmus apie meilę, nusivylimą ir savojo kelio paieškas. Jo muzika vertinama už tai, kad ji nėra agresyvi ar demonstratyvi; kritikai ir gerbėjai pabrėžia jo gebėjimą išlikti autentiškam ir nebijoti pažeidžiamumo. Atikin įvaizdis yra santūrus ir paslaptingas, o jo dainų tekstai, nors ir parašyti paprasta kalba, dažnai turi gilią potekstę, leidžiančią kiekvienam klausytojui rasti dalelę savęs.

 

Atikin daina „Deganti Žemelė“, su kuria jis dalyvauja 2026-ųjų metų „Eurovizijos“ atrankoje, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, meistriškai jungiantis modernų hiphopo skambesį su lietuviško folkloro motyvais. Kūrinio stilius balansuoja tarp melodingo repo ir „indie-pop“ estetikos, o jo atmosferą kuria mistiška, kiek tamsi, bet viltinga instrumentuotė. Dainos įžangoje ir fone girdimi liaudies dainų elementai (pavyzdžiui, minima „karėvėlė“, „bernelis“, „sietynėlis“), kurie suteikia dainai archajiškumo ir nacionalinio identiteto pojūtį, itin vertinamą tarptautiniame kontekste.

 

Turinio prasme „Deganti Žemelė“ yra socialiai atsakingas kūrinys, kuriame gvildenamos karo, taikos, laisvės ir atsakomybės temos. Atikin dainuoja apie brolius, kurie nepasiduoda ir kelia egzistencinius klausimus apie tai, kada ginklai bus sudegti ir gyvenimas grįš į senas vagas. Kūrinyje juntamas stiprus tėvynės gynimo ir moralinės stiprybės, o mirties ir gyvybės priešprieša verčia klausytoją susimąstyti apie rytdienos netikrumą. Tai daina-manifestas, raginantis neprarasti ramybės ir meilės net tada, kai „žemė išsprūsta iš po kojų“.

 

Klausytojų reakcija į šią dainą yra itin palanki – daugelis vertina Atikin drąsą sujungti tradicijas su šiuolaikine gatvės kultūra. Komentaruose dažnai pabrėžiama, kad daina skamba ne tik kaip Eurovizinis kūrinys, bet ir kaip nuoširdi malda ar emocinis palaikymas sunkiu metu. Kritikai pastebi, kad Atikin pavyko sukurti „šviežią“ skambesį lietuviškoje scenoje, o jo gebėjimas repuoti apie gilius, skaudžius dalykus be agresijos daro jį vienu iš favoritų atrankoje.

 

Siūlau paklausyti šios dainos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Atikin – Deganti Žemelė

[lyrics / žodžiai]

 

Aukštam danguj šviesus mėnuo

Aukštam danguj šviesi žvaigždė

Aukštam danguj sietynėlis

Aukštam danguj šviesi saulė

 

Bernužėli kareivėli

Bernužėli kareivėli

 

Čia mano broliams, kurie nepasiduoda ir eina iki galo

Šitam Babilone lengva pamesti galvą

Mes visad pasiruošę ir laukiam signalo

Eit į ringą su tais, kurie nelinki mum gero

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

Kiekvienas karas

Anksčiau ar vėliau baigias prie derybų stalo

Kaip žūna milijonai, visi žiūri per ekraną

Kada gi tai baigsis?

Norisi apsikabinti ir gyventi taikiai

Gal tada, kai ateis nauja karta

Jie darys viską su meile nesugrįš čia niekada, a a

Gal jau gana, tuoj išauš ta valanda

Kai bus ginklai sudėti

Gyvenimas tekės sena vaga

 

Bernužėli kareivėli

Bernužėli kareivėli

Kur tavo tėvelis

Kur tavo tėvel 

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

 

Nuo kada giltinė apsigyveno mūsų vaizduotėje?

Mintys apie mirtį mus nuodija

Atimt gyvybę greičiau nei duoti ją

Kokia melodija sukasi tavo galvoj

Kai nežinai, kas laukia mūsų rytoj

Kaip mums neprarast savęs

Ramybės paieškoj

Ką daryti, kai giliai širdy žinai ant ko tu stovi

Bet eilinį kartą žemė slysta iš po kojų?

 

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Gink namus, berneli

Deganti žemelė

Ugnis veja mane

Joki kiek tik gali

Grįžk namo, berneli

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Balkan Ethno Orchestra - Kaval Sviri (cover Joseph LoDuca from series Xena) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Apie mūsų aukštaičių sutartines tikriausiai žino kiekvienas, tačiau ir kitos tautos turi savitų folklorinio dainavimo manierų. Štai bulgarų liaudies daina „Kaval sviri“ bulgarų kalboje reiškia paprastą, bet poetišką frazę – „kavalas groja“ arba „fleita groja“. Ši daina yra brangus Bulgarijos muzikinio paveldo perlas, giliai įsišaknijęs šalies folklorinėse tradicijose. Jos melodija ir žodžiai dažnai atspindi kaimo gyvenimo paprastumą ir grožį, neretai pasakodami apie jausmus, susijusius su jaunatviška meile ir susižavėjimu kaimo muzikantais. Būtent šios dainos autentiškumas ir melodingumas paverčia ją ypatinga bulgarų kultūros kontekste.

Vis dėlto, pasaulinį pripažinimą „Kaval sviri“ pelnė per unikalų bulgarų moterų chorą „Le Mystère des Voix Bulgares“. Jų 1988 metais pateitkas nepakartojamas atlikimo stilius, pasižymintis galingu, eteriniu skambesiu ir sudėtingomis harmonijomis, pavertė šią liaudies dainą tikru pasaulio muzikos hitu. Šis ansamblis ne tik pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, bet ir iškėlė bulgarų vokalinę tradiciją į tarptautinę areną, padarydamas „Kaval sviri“ atpažįstamu ir įtakingu kūriniu.

Dar vieną ypatingą dimensiją šiai dainai suteikė jos panaudojimas kultiniame seriale „Ksena: karingoji princesė“. Kompozitorius Joseph LoDuca genialiai pritaikė „Kaval sviri“ melodiją kaip pagrindą serialo įtemptoms kovos scenoms. Nors seriale skamba kitokie žodžiai, būtent šios bulgarų liaudies dainos motyvas suteikė „Ksenos“ garso takeliui tą stiprų, egzotišką ir lengvai atpažįstamą skambesį, kuris tapo neatsiejama serialo dalimi. Būtent dėl šio serialo ir prisiminiau šį kūrinį, pasidomėjau tikromis šaknimis ir labai nustebau, kad kūrinys siejamas su Bulgarijos folkloru. Tai puikiai iliustruoja, kaip tradicinė melodija gali atrasti naują gyvenimą ir pasiekti milijonus klausytojų visame pasaulyje netikėtame kontekste. Be to, „Kaval sviri“ melodijos elementai yra aptinkami įvairiuose šiuolaikinės populiariosios ir repo muzikos kūriniuose, o jos perdirbiniai liudija apie jos nuolatinį patrauklumą ir aktualumą įvairioms kartoms.

Balkan Ethno Orchestra, kuri taip pat atliko šį kūrinį, yra šiuolaikinis pasaulio muzikos projektas, ypatingas savo požiūriu į Balkanų šalių etninę muziką. Grupė siekia išsaugoti ir atgaivinti šimtmečių senumo istorijas, derindama tradicinius ir modernius muzikos elementus. Jų kūryba suteikia naują skambesį primirštoms dainoms, pritaikydama jas šiuolaikiniam klausytojui. Balkan Ethno Orchestra pasižymi išskirtiniu moteriškų vokalų ir tradicinių Balkanų instrumentų deriniu, sukuriančiu unikalų ir patrauklų skambesį.

Grupė yra glaudžiai susijusi su daina „Kaval sviri“. Balkan Ethno Orchestra yra sukūrusi ir atlieka savo versiją šios tradicinės bulgarų liaudies dainos. Jų interpretacija yra ne tik pagarbos originalui išraiška, bet ir šiuolaikinis žvilgsnis į šį klasikinį kūrinį. Grupė yra išleidusi oficialų vaizdo klipą savo „Kaval sviri“ versijai, kuriame galima pamatyti jų atlikimo stilių ir požiūrį į šią dainą. Balkan Ethno Orchestra savo kūryboje dažnai remiasi Balkanų regiono folkloru, o „Kaval sviri“ yra vienas iš pavyzdžių, kaip jie interpretuoja ir populiarina šį muzikinį paveldą. Jų versija dainos „Kaval sviri“ yra dalis jų pastangų pristatyti Balkanų etninę muziką platesnei auditorijai, išlaikant jos esmę ir pridedant šiuolaikinių aranžuočių elementų. Šiandien siūlau pasiklausyti šių kūrinių versijų.

Balkan Ethno Orchestra – Kaval sviri versija

Le Mystere des Voix Bulgares – Kaval sviri versija

Joseph LoDuca adaptacijos serialui „Ksena – karingoji princesė“ versija

Kaval sviri

[žodžiai / lyrics]

 

Kaval sviri, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Titi, titi

Titi, titi

Ako mi e nashencheto

Shte go lubja den do pladne

Titi, titi

Den do pladne

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Kaval sviri, kaval sviri

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kotryna Zylė "Mylimi kaulai"

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – p. 192.

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau seniai galvojau susipažinti su viena įdomiausių vaikams ir paaugliams rašančių rašytojos Kotrynos Zylės (g. 1986) literatūra. Pasitaikė puiki proga, nes autorė šiemet pristatė suaugusiems skirtą pirmąjį savo kūrinį pavadinimu Mylimi kaulai, kurį išleido leidykla Aukso žuvys, o knygos viršelį ir knygos pradžios iliustracijas sukūrė Bernardas Burba. Tiesa, pavadinimas man ne itin patiko, nes pernelyg asocijuojasi su 2009 metais romano Numylėtieji kaulai ekranizacija (rež. Peter Jackson), tačiau sąsajų su pastaruoju kūriniu beveik neturi.

 

Šioje, atrodo, neeilinėje knygoje rasite sukurtą unikalų pasaulį, kuris nebus į nieką kitą panašus, ką esate skaitę. Išties Kotryna Zylė pasižymi labai lakia fantazija, nors ir nesunku suprasti jos savito pasaulio kūrimo techniką. Pagrindinė Mylimi kaulai veikėja – Ona, kuri, tiesa, ir pasakoja savo dienas nuo vaikystės iki mirties akimirkos, perbėgdama per svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir vyrus. Ona gyvena alternatyvioje išgalvotoje tikrovėje, kuri iš dalies panaši į šiuolaikinį Vilniaus miegamųjų rajonų (Pašilaičiai, Lazdynai, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės) tikrovę, o iš kitos – kaimiška vietovė, persmelkta folklorinio pasaulio kultūriniais-istoriniais elementais. Kaimo ir miesto erdvių hibridizacija pasireiškia tuo, kad žmonės daugiabučiuose gyvena su vištomis, ožkomis, karvėmis ir kiaulėmis. Šioje tikrovėje tvartas ir žmonių namai persipynę, o liftais važinėja tiek žmonės, tiek gyvuliai. Negana to, autorė dar įpina ir piemenėlių bei Kerdžiaus veikėjus, priartindama prie XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros temas, problemas ir įvaizdžius. Akivaizdi aliuzija į kultinius lietuvių literatūros autorius, visų pirma, Vincą Krėvę-Mickevičiųs ir jo apsakymą Skerdžius, Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajones ar iš dalies ir tą patį Baltaragio malūną. Tiesa, autorė neimituoja ankstesniųjų autorių, tačiau aiškiai kaip ankstesnieji remiasi ir savaip pertransformuoja lietuvių liaudies folklorinius pasakojimo motyvus, kurie romane yra vienas svarbiausių savito pasaulio vaizdavimo elementų.

 

Onos tėvas – troleibuso vairuotojas, atrodo, jog menamo miesto priemiesčiuose viskas vyksta mums suprantama logikos seka, tačiau ją papildo pirčių, užkalbėjimų, raganų ir demonų, Močių ir bitininkų, gydimo šlapimu, pranašų ir siautėjančių anarchistų pasauliai, kurie suprojektuoja senojo ir moderniojo, kaimiškojo ir miestietiškos kultūros sankirtą. Visgi romane nusveria folklorinis motyvas, jam ir skirta daugiausia dėmesio. Ar galima sakyti, kad Kotryna Zylė naudoja magiškojo realizmo rašymo stilių? Iš dalies, nors tik tiek, kiek tos magijos ir mistiškumo gali suteikti lietuvių liaudies prietarai ir apeigos. Nemažai esama ritualinių švenčių su pagoniškaisiais motyvais elementų, įterpiant kalendorinių švenčių (Kūčios, Ilgės (Vėlinės), Užgavėnės ir kt.) reikšmingumą, kas, savaime aišku, įgalina ciklinio laiko struktūras, primenančias mūsų senolių kiek kitokį laiko ir gyvenimo prasmės pajautą. Neretai šventės perteiktos taip pat hibridiškai jungiant krikščioniškojo ir baltiškojo pagoniškojo kultūros elementus, prasmę ir akcentą suteikiant visgi pagoniškajam. „Užkasam lukštus ir išėdas keturiuose Piemenėlių namų kampuose, nuo žaibų ir perkūnijos. Vaikai pašnibždom burba Dundulio vardus, vis kuris nesusilaikęs pamini tikrąjį, tada kiti ima kumščiuotis, dabar mums galas, visus nutrenks ir iščirškins, liks tik kauliukai su apsvilusiom mėsytėm (p. 52).“

 

Romane esama panaudota ir kitų kultūrinių perfrazavimo motyvų, pavyzdžiui, garsiosios pasakos Jonukas ir Grytutė, vokiečių Brolių Grimų pasakos pritaikymas, kada ragana grobė rajono vaikus, o kartu pagrobė ir Alės sūnų Anuprą, kad juos atšertų ir galėtų vėliau suėsti. Būtent šis detektyvinis intertekstualusis inkliuzas man visame romane labai patiko ir įsiminė. „Gretimam kambary ūžia krosnis, prie jos kalnas malkų, visame bute beprotiškai karšta, tikra pirtis, ant cementinių, lentomis taip niekada ir neišklotų grindų mėtosi nuodėguliai, šiukšlės, apsmilkę batai, skudurai, smulkūs, iki galo nebaigti graužti kauleliai ir pieniniai dantys (p. 85).“

 

Kotryna Zylė

Pereinant prie Onos gyvenimo, tenka pripažinti, jog Ona iš tikrųjų įdomi tik tiek, kiek ją įdomią padaro josios gyvenimo vyrai. Akivaizdu, jog Šventuoju vadinamas Lukas (aliuzija į krikščioniškąjį apaštalą Luką), kuris gydo savo šlapimu rajonų gyventojus, yra tikroji Onos meilė, tačiau nutinka neįtikėtinai absurdiškas dalykas – jis pasako Onai laimingą nacionalinio loterijos bilieto numerį ir ji laimi ne aukso puodą, o jaunikį bitininką Miką. Pastarasis tampa josios tikruoju santuokiniu vyru, tačiau kita Onos problema – ji negali susilaukti vaikų, todėl pamažu išstorėja ir tampa Mote, t. y. visų motina guodėja, pribuvėja. Vis galvojau, ką iš tikrųjų galėtų reikšti santuoka iš loterijos? Autorės gan keistokas pasirinkimas išspręsti Onos vienatvės klausimus. Iš vienos pusės juk romanas turi feministinių gairių. Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį, o Ona pamažu užima ankstesniosios Motės poziciją, tačiau kartu yra neveiksni kovoti už savo meilę ir laisvai pasiduoda Luko atstumiama ir kaip kokia prekė atiduodama loterijoje. Persimaišiusioje patriarchaliniame ir matriarchatiniame įtakų pasaulyje Ona blaškosi ir dažnai atrodo, kad eina pavėjui be jokio didesnio pasirinkimo, kitaip sakant, kaip kokios Žemaitės Katrė iš apsakymo Marti, priima likimą kaip duotybę.

 

Galiausiai vyrai po mirties Onai nemiršta, ji jų kaulus išsikasa ir laiko namuose. Regi raganos spjūviu apakusia balta akimi jųjų vėles, tęsia jų egzistenciją savaip. Man regis, visas romanas persmelktas Giltinės, mirties kultūros. Nuo pat romano pradžios Oną lydi netektys ir mirtys, galų gale ir pati laukia mirties. Mirtis kaip esminis gyvenimo dėmuo, dažnai liūdinantis, atnešantis depresiją, ašaras, tačiau Ona negalėdama pergalėti savo likimo bando pergalėti pačią mirtį, todėl švęsdama su mirusiųjų vyrų palaikais šoka savo danse macabre, išgyvendama ir savo pačios laikinumo suvokimą. Kitą vertus, Kotryna Zylė mirtį perteikia ne iš krikščioniškosios tradicijos, bet iš pagoniškosios. Laidojimo apeigos, pirtis ir mirusiojo plovimas yra sena lietuvių atsisveikinimo apeigų dalis, (turint galvoje, kad dabar dažnai matome tik urną laidojimo namuose), Zylė tarsi primena Sauliaus Kondroto romaną Žalčio Žvilgsnis, kuriame neįtikėtinai sodriai perteikiama ilga laidojimo pirtyje ceremonija. Tiesa, pirtis kūrinyje Mylimi kaulai itin labai svarbi vieta, nes čionai suteka gyvenimas ir mirtis, čionai priimami vaikai, o mirusieji paskutinįkart nuprausiami, čionai miršta ir pati Ona. Pirtis, kuri išgrynina, nuplauna, atpalaiduoja, dovanoja gyvastingumą, ji vėliau atsiima, pasiima. Išmoningai pavaizduota erdvė, pilna moterų ir vyrų atskirties, bet ir mistifikuota laumėmis ir raganomis pagal senuosius folklorinius pasakojimus.

 

Kitas svarbus romano dėmuo yra Kotrynos Zylės juslingumas. Aišku, galima sakyti daug ką apie turtingą veiksmažodinę kalbą, kuri iš dalies ateina iš folkloro ir senesniųjų liaudies raštų, bet labiausiai romane veikia skoniai ir kvapai, kitaip sakant, kūniškumas. Ypač motiniškasis ir moteriškasis kūniškumas, pavyzdžiui, besisunkiantis pienas iš spenelių ar tos pačios Luko šlapimo išskyros, duonos ir medaus, Kūčių patiekalų perteikiamas skonio pojūčiams būdingais nusakymais. „Įsikimbu turėklo, išplečiu šnerves, klausau jų juoko, balsų, uodžiu su dūmais nešamą sprandų ir plaukų kvapo aitrumą, sumaudžia papilvę. Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia (p. 169).“

 

Manau, rašytojai Kotrynai Zylei pavyko sukurti originalų kūrinį, kuriame persipina kaimiškoji ir miestietiškoji, liaudies ir šiuolaikinis pasauliai, pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūra. Knygos pabaigoje autorė dėkinga šviesaus atminimo religijotyrininkui ir etnologui Gintarui Beresnevičiui ir suprantama kodėl, nes Zylės vienas svarbiausių kūrybos bruožų yra etnologijos ir folklorinio pasaulio perkūrimas, pritaikymas meninei idėjai plėtoti ir perteikti. Man romanas skaitėsi sunkokai, dariau dideles pauzes. Pirmieji 70 puslapių buvo ganėtinai sudėtingi, nes visur teko susidurti su rašytojos savita logika ir kuriama eklektika, kol galiausiai ji tampa kuriamojo meninio pasaulio savastimi. Nepasakyčiau, kad romanas sužavėjo kaip, pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę, priešingai – teko su juo pasigrumti, tačiau pripažįstu jo unikalumą ir išskirtinumą.

 

Maištinga Siela   

Skaidrė: etnografija, liaudies folkloras, tautiniai drabužiai, ornamentika, architektūra, etnografiniai regionai, Mažoji Lietuva, patiekalai, žaidimai

 

Šios dienos daina: Monika Linkytė – Stay [Lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Negalėjau būti adekvatus Monikos Linkytės pasirodymui šį Nacionalinės „Eurovizijos“ konkurso atrankos finale dainai „Stay“. Be jokios abejonės, kaip ir daugelis palaikiau Ruta Mur ir jos dainą „So Low“, iki šiol manau, jog ji buvo verta nuo pat pradžių, tačiau tai, ką padarė Monika Linkytė finale buvo išties įspūdinga. Kaip tik antradienį turėjau malonumo būti jos koncerte ir girdėti naująją „Stay“ versiją su daugiau folklorinių elementų ir galiu pasakyti, kad tai buvo taip gerai ir profesionalu, jog tikriausiai geriausiai skambėjo per visą koncertą.

Daug aistrų sukėlė tai, jog galutinis variantas ar Ruta Mur, ar Monika Linkytė turėtų važiuoti į Liverpulį buvo priimtas ne žiūrovų balsų gausos, bet būtent komisijos sprendimu. Daug nusivylimų, bet man Monikos Linkytės daina išties patiko, ji ir vėl „Eurovizijos“ kontekste, kaip ir prieš tai buvę mūsų atlikėjai, išsiskirs savo regioniniu savitumu. Būtų klaida siųsti nuo savęs tiesiog gerą švedišką tvarkingą, tačiau nuobodų ir neišsiskiriantį gabalą, kurių pilni „Eurovizijos“ pakampiai.

Peržiūrėjau 16 jau nacionalinių pasirodymų ir galiu pasakyti, kad be danų atlikėjo tikriausiai Monika Linkytė buvo ta, kuri savo dainavimu, jautrumu ir savitumu išsiskyrė labiausiai. Daina netipinė ir man ji patinka! Nemanau, kad prasčiau visoje šioje dainų puokštėje būtų atrodžiusi ir savitumą turinti Ruta Mur, tačiau nebūkime pikti, palaikykime saviškius, nespjaudykime savo pasipiktinimus internete, nes Monikos Linkytės daina tikrai smarkiai pagerėjo, o užsienio pirmieji vertinimai yra palankūs būtent dėl dainos savitumo. Net neabejoju, jog vėl būsime finale, o kad nelaimėsime, man nė kiek nerūpi.

Lyrics / žodžiai

Monika Linkytė – Stay

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

 

I've carried sadness with me

I hated once since sixteen

And all the crying, all the fighting

You keep putting out the fire

That burns so bright within me

 

Now, I look back through all those years

Through broken dreams, disguising fear

Been someone that I'm really not

Now I am drowning in my bed alive

Life is gonna my hands

Happiness seems further than the moon

 

Just stay with me

My heart is bleeding

I need your healing

Wait for me

Well, there ain't easy

To love someone like me

 

My heart is beating, my heart is beating

My heart is beating, finally, my heart is beating

My heart is beating, my heart is beating

My heart is beating, finally, my heart is beating

 

I took it all on myself

I asked for nobody's help

Had to taste it and then embrace it

All the bitterness of failure

To find myself with me

 

Just stay with me

My heart is bleeding

I need your healing

Wait for me

Well, there ain't easy

To love someone like me

 

My heart is beating, my heart is beating

My heart is beating, finally, my heart is beating

My heart is beating, my heart is beating

My heart is beating, finally, my heart is beating

Just stay, stay, ooh

 

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

Čiūtą, o tūto

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Chavela vargas - La Llorona (cover Stephanie Amaro) [žodžiai]

Sveiki,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas dokumentinis filmas apie meksikiečių žymią atlikėją Chavela Vargas (1919-2012), kurią daugelis atsimena iš filmo „Frida“, kai ji pasirodo bare ir uždainuoja širdį veriančią dainą „La Llorona“ (liet. Verkianti moteris). Iš tikrųjų Ch. Vargas pažinojo pačią Fridą ir manoma, kad netgi labai intymiai, o pati atlikėja – tai atskiro pasakojimo vertas reikalas.

Chavela padarė žymę Meksikos folkloriniame dainavime, stilius apibūdinamas kaip rancheras, kuris pasižymi jautriu vyrams skirtu žanru, primena labiau folklorinę serenadą, kada vyras į dainą sudeda visą savo neįmanomos meilės mylimajai skausmą. Chavela mėgo vyriškas partijas, pati rengėsi neretai kaip vyras ir buvo pagarsėjusi kaip moteris, turinti daug meilužių... Daina „La Llorona“ yra folklorinė, atėjusi iš liaudies, turinti daug įvairiausių versijų, tačiau labiau dėl savo eiliavimo išpopuliarėjo 1941 metais.

Šįkart rekomenduoju ne tik pasiklausyti Chavelos Vargas dainos versijos, bet ir man labai patinkančios Stephanie Amaro, meksikiečių atlikėjos taip pat dainuojančios jau šiek tiek sumodernintą folklorinę muziką.

Stephanie Amaro versija

Žodžiai

Chavela Vargas - La Llorona

Ay de mí, Llorona

Llorona de azul celeste

Ay de mí, Llorona

Llorona de azul celeste

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

Me subí al pino más alto, Llorona

A ver si te divisaba

Me subí al pino más alto, Llorona

A ver si te divisaba

Como el pino era tierno, Llorona

Al verme llorar, lloraba

Como el pino era tierno, Llorona

Al verme llorar, lloraba

La pena y la que no es pena, Llorona

Todo es pena para mí

La pena y la que no es pena, Llorona

Todo es pena para mí

Ayer lloraba por verte, Llorona

Hoy lloro porque te vi

Ayer lloraba por verte, Llorona

Hoy lloro porque te vi

Ay de mí, Llorona, Llorona

Llorona de azul celeste

Ay de mí, Llorona, Llorona

Llorona de azul celeste

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

¡Ay, ay, ay!

Jūsų Maištinga Siela