Manau, lenkų režisieriui Jan
Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus
kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija
naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy)
(2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet
galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių
argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu
į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu
Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas
būtų kur kas paveikesnis.
Istorija pasakoja apie
jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną
nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“
aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis
baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir
pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį
ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine
tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku,
nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona
Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis
Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą,
paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir
numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso
šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada
neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...
Psichologiškai
sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai
kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir
atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila,
tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą,
o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir
hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario
Poterio dušo...
Scenarijus nieko naujo
nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai
amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko
įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda
suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo
merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos
pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška,
tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją
statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras
berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją,
kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos
pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad
muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo
užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį?
Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų
patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais
žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie
iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau,
patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.
Apie šį serialą kalbėjo
tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė
netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai
buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir
suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių
gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas
iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame
seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš
Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas
veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.
Taigi keturių serijų mini
serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį
vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji
pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl
patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš
tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško
veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“,
tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo
įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip
Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes
įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia
įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista
rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą
padarė.
Likusios trys serijos
vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš
tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su
nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir
nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo
braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai
išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti
kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia
provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs
psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai
patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai
paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet
erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio
atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir
merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos
tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.
Reiktų paminėti, kad serialo
kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai
seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai
apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą
įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam
paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper,
kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų
atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau
jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria
ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio
vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin
sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio,
tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir
organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai
slogią atmosferą.
Visgi mano mėgstamiausia
serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis
nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo
gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje
esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio
paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir
demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį.
Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie
tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors
suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės,
tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio
aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų,
priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir
neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...
Serialas šokiruoja ne dėl
to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo.
Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį
ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums,
lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės,
kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip
visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis
dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis,
slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto
amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių
organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė,
kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais
parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija
negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat
negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra
smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės
atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi
teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai
žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą
įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas
baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir
gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk
paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...
Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“
samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar
Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę
kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra
auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip
serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai
plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių
smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu
nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai,
įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas
atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir
teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir
empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.
Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius
Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad
geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“
(2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko
įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl
dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant,
nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz)
(2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet
atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.
Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais
kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau
tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo
Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos
mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir
negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau
istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie
perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme
išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.
Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų
į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų
fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas
iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose,
krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...
Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko,
krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau
nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė
grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia
ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti
vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man
šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas
ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.
Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys,
aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų
vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame
feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas
dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi
dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir
namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis
Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti,
nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo).
„Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir
jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti,
kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko
pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.
Pažiūrėjęs
Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties
virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau,
kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to,
kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu
įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis
sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.
Tiesą
sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius
man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą
sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai
iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik
pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis
dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos
dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas
seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina
į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo
atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet
ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.
Visgi
visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos
vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio
sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl
prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas,
darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.
Galiausiai
filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo
vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai
iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro
nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo
ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją
(nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio
atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju
Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus
reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas
filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas
tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.
