Sveiki,
Apie šį serialą kalbėjo
tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė
netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai
buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir
suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių
gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas
iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame
seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš
Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas
veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.
Taigi keturių serijų mini
serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį
vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji
pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl
patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš
tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško
veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“,
tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo
įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip
Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes
įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia
įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista
rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą
padarė.
Likusios trys serijos
vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš
tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su
nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir
nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo
braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai
išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti
kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia
provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs
psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai
patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai
paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet
erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio
atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir
merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos
tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.
Reiktų paminėti, kad serialo
kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai
seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai
apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą
įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam
paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper,
kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų
atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau
jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria
ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio
vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin
sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio,
tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir
organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai
slogią atmosferą.
Visgi mano mėgstamiausia
serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis
nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo
gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje
esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio
paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir
demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį.
Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie
tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors
suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės,
tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio
aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų,
priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir
neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...
Serialas šokiruoja ne dėl
to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo.
Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį
ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums,
lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės,
kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip
visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis
dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis,
slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto
amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių
organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė,
kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais
parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija
negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat
negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra
smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės
atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi
teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai
žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą
įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas
baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir
gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk
paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...
Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“
samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar
Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę
kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra
auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip
serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai
plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių
smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu
nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai,
įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas
atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir
teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir
empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą