Serialas: "Paauglystė" / "Adolescence" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie šį serialą kalbėjo tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.

Taigi keturių serijų mini serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“, tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą padarė.

Likusios trys serijos vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.

Reiktų paminėti, kad serialo kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper, kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio, tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai slogią atmosferą.

Visgi mano mėgstamiausia serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį. Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės, tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų, priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...

Serialas šokiruoja ne dėl to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo. Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums, lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės, kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis, slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė, kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...

Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“ samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai, įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.

Jūsų Maištinga Siela