Sveiki,
Tikriausiai „Literatūroje
ir mene“ (Nr. 8, 2025) įdomiausiai šįkart susiskaitė Robin Van de Walle
straipsnis „Akmenų stebėjimo menas“. Toji filosofija apie renkamus akmenis man
priimtina, nes anksčiau tą darydavau visada, ar būčiau prie jūros, ar kur nors
nulytame žvyrkelyje, kur mirgu margu žvirgždas. Deja, jokios kolekcijos
nesurinkau. Geriausia, ką padariau su tais akmenukais, tai išdalijau kaip
dovanas arba subėriau į kaktusų vazonus. Yra dar senų striukių kišenėse, kai
aptinku, nuolat stebiuosi, kad vis dar tebėra. Visgi Robin Van de Walle iš savo
aistros, kuri vadinasi azijietiškai gongshi, t. y., kaip
supratau, aptikto gražaus akmens patalpinimas tam tikroje žmogaus erdvėje ir jo
grožėjimasis. Apie tai, kad jo nereikia niekaip interpretuoti, tai nutolsta nuo
vakarietiškos meno koncepcijos. Cituoju autorių:
„Mene ir literatūrologijoje
šitai pasireiškia polinkiu nuolat aiškinti ir interpretuoti kūrinį. Kai
susiduriame su paveikslu ar tekstu, rodos, visada turime įžvelgti kažką už jo. Tokiam
požiūriui pasipriešino Susan Sontag savo esė „Atsižadėkite interpretavimo“:
mums būtina nuolat interpretuoti, analizuoti, psichologizuoti, skaityti tarp
eilučių. Vakaruose visą meną suvokiame kaip mimenišką iš esmės, tai yra kaip
tikrovės imitaciją. Todėl mūsų dėmesys kreipiamas į tai, kaip kūrinys susijęs
su pasauliu. Užuot sutelkę dėmesį į formą ir poveikį, galiausiai kalbame tik
apie tai, kas yra už kūrinio ribų.“ Robin Van de Walle
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą