Sveiki,
Kalbėti apie italų
režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man
asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš
esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo
susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas,
kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų
grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada
atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir
estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer)
iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“.
Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris
nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą
konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer
save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų
neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“
ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų
pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių
konotacijas.
Luca Guadagnino kurdamas
kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“.
Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų
homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai
nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau
netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad
autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš
priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną
filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros
duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir
novatoriškai rašoma queer literatūra.
Visgi pats filmą vertinu
gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo
reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų
vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus
sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį
domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais
atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs
savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai
įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai
netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų
kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio
skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik
sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią
laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių
filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas,
rekomenduočiau pažiūrėti.
Pati filmo „Queer“
medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus
jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau
Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos
meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką
grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas
pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca),
psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai.
Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir
išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus
įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį
nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol
galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių
simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.
Tiesą sakant, filmo
finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per
Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė
emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas
pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo
kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir
neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos
pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter
Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man
nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.
Pagirtinas aktoriaus
Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams,
kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas
geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo
narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo
faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas
psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas
kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų
koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų
aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią
tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!
Taigi filmas susižiūrėjo
prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui
svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau
šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika
kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą
traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas
tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas
nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau
pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą