Nuor. Marta Pļaviņa. Moteris
iš nugaros, 1920–1930. From the collection of the Aizkraukle Museum of History
and Art
Sveiki,
Nėra to blogo, kas
neišeitų į gerą, pamaniau sau šiandien mąstydamas ir galvodamas apie laiką. Skaitau
Sal Rachele knygą „Sielos integracija“ ir ten tiek daug kalbama apie laiko
linijas ir įvairias perspektyvas. Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai sakau, kad
reikia būti ČIA IR DABAR. Pasirodo, pagal Sal Rachele linijinio laiko
perspektyvoje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis, tačiau ir laiko
linijos, intervalai, kuriuos nulemia mūsų mintys, intencijos ir veiksmai. Ypač veiksmai.
Aukštesnių dimensijų perspektyvoje viskas vyksta dabar kiekvienam iš mūsų, t.
y. DABAR tu gimsti, tu verki, valgai, patyri kaulo lūžį, pirmąją kelionę į
užsienį, gauni pirmąjį pažymį, dalyvauji laidotuvėse ir vestuvėse, guli tiesiog
prie jūros... Visumoje Visatos burbule viskas jau vyksta tame pačiame mirksnyje.
Dažnas klausimas, ar tada
mes turime laisvą valią ką nors pakeisti, jeigu jau viskas yra? Pasirodo,
žinoma, kad taip. Tik šuoliais į kito laiko perspektyvą. Nors apie laiką
skaitau šiaip aiškiai tik dabar, bet noriu pasakyti, kad visada panašiai laiką
ir įsivaizdavau, tarsi toji knyga paliudytų tai, ką ir taip prigimtinai žinojau
esant. Tik mes fiziniuose rėmuose, įrėminti, bet toli gražu ne kokie bejėgiai. Kitaip
sakant, galima iš eterinės erdvės daryti korekcijas ir transformacijas, kurios
nulemia mūsų savijautą ir emocijas, kai kas tai vadina karmos keitimu, kai kas
gijimu, kai kas sielos integracija. Pakeitus laike padarytus įspaudus galima
keisti ir gerinti DABARTIES perspektyvą linijiniame laike, tad nėra to blogo,
kas neišeitų į gerą, ar ne? Per tiek metų sulaukiu tiek daug bylojimo apie
šiuos dalykus, o šios knygos daugiau ar mažiau tarpusavyje „susikalba“, tad
nesame bepročiai atmesdami populiariausius mokslo siūlomus variantus ir
pasinerdami į dimensijų daugiamatį variantiškumo perspektyvą.
Kelis kartus skaitydama užmigau.
Šitaip va veikė teksto energija. Būtinai apie tai dar parašysiu, šiandien tai
geriausia šios dienos manoji patyrimo dalis.
Tiesa, labai graži latvių
fotografės Marta Pļaviņa (1896-1959) nuotrauka, kuria dalijuosi. Jos
nuotrauka „Mergina iš nugaros“ (1920-1930) tapo tutiline fotografija parodoje „Sidabro
merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, kuri šiuo metu
vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.
Ta nuotrauka vis daroma
ir daroma to laiko ir akimirkos atkarpoje, kai mūsų dar net nebuvo.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą