Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela