Žemėlapis: Baltai, baltų gentys III-IV a. pr. Kr.: neurai, budinai, androfagai, brūkšniuotosios keramikos, Vakarų baltai ir t.t.

 

Sveiki,

III-IV a. pr. Kr. baltų arealas buvo gerokai didesnis nei dabar, apimdamas didžiąją dalį dabartinės Lietuvos, Latvijos, Kaliningrado sritį, dalį šiaurės rytų Lenkijos, vakarų Baltarusijos ir net pietų Suomijos pakraščius. Šį laikotarpį archeologiniai radiniai rodo ryškius materialinės kultūros bruožus, būdingus būtent baltų gentims. Formavosi atskiros baltų kultūros, tokios kaip vakarų baltų pilkapių kultūra ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūra, tačiau jas vienijo bendras kalbos pagrindas ir panašios paprotinės tradicijos. Intensyvūs prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis kultūromis, ypač su romėnų imperija, paliko pėdsaką baltų gyvenime ir mene, tačiau jie išlaikė savo savitumą.

Šiuo laikotarpiu baltų gentys gyveno daugiausia mažose gyvenvietėse, įsikūrusiose prie upių ir ežerų. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba ir medžiokle. Amatai, tokie kaip keramika, audimas ir metalo apdirbimas, pasiekė aukštą lygį, o archeologiniai radiniai liudija apie sudėtingus socialinius ryšius ir tikėjimus. III-IV a. pr. Kr. buvo svarbus laikotarpis baltų etnogenezėje, kuomet formavosi pagrindiniai bruožai, vėliau lėmę atskirų baltų tautų susidarymą. Nors rašytinių šaltinių apie šį laikotarpį beveik nėra, archeologijos mokslas leidžia mums rekonstruoti to meto baltų pasaulį ir suprasti jų svarbą Europos istorijos kontekste.

III-IV a. pr. Kr. baltų areale gyveno kelios ryškios genčių grupės, kurių pavadinimai ir teritorijos daugiausia rekonstruojami remiantis archeologiniais radiniais ir vėlesniais istoriniais šaltiniais. Vakarų baltų areale, kuris apėmė didžiąją dalį dabartinės Kaliningrado srities ir šiaurės rytų Lenkijos, formavosi prūsų gentys. Nors vieno bendro prūsų pavadinimo tuo metu dar nebuvo, archeologiniai radiniai rodo atskirų genčių, tokių kaip sembai ir notangai, egzistavimą. Į pietus nuo jų galėjo gyventi jotvingių protėviai, kurių kultūra taip pat paliko savitų archeologinių paminklų.

Rytų baltų areale, apėmusiame didžiąją dalį dabartinės Lietuvos ir Latvijos, vyravo brūkšniuotosios keramikos kultūros gentys. Nors konkrečių genčių pavadinimų šiam laikotarpiui nėra patikimai nustatyta, galima teigti, kad būtent iš šių genčių vėliau formavosi tokios žinomos baltų gentys kaip lietuviai, latgaliai, sėliai ir žiemgaliai. Pietų Suomijos pakraščiuose aptinkami radiniai, siejami su baltais, leidžia spėti apie galimas šiaurines baltų genčių grupes arba jų intensyvius ryšius su šia teritorija. Svarbu pabrėžti, kad genčių pavadinimai ir jų tikslios ribos šiuo laikotarpiu dar nebuvo nusistovėjusios ir formavosi vėlesniais amžiais. Archeologiniai ir lingvistiniai duomenys leidžia daryti prielaidas apie šių genčių egzistavimą ir jų indėlį į vėlesnį baltų tautų susidarymą.

Apie neurus ir budinus žinių daugiausia pateikia V a. pr. Kr. graikų istorikas Herodotas savo veikale „Istorijos“. Jis mini šias gentis kaip gyvenusias į šiaurę nuo skitų, dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.

Neurų lokalizacija nėra tiksliai nustatyta, tačiau dažniausiai jie siejami su teritorijomis tarp Dniepro ir Pietų Bugo upių, galbūt net Pripetės baseine. Herodotas aprašo juos kaip turinčius panašius papročius į skitus. Vienas įdomiausių jo pasakojimų apie neurus yra teiginys, kad jie kartą per metus pavirsta vilkais. Nors tai greičiausiai yra mitas ar klaidingas supratimas, jis rodo neurų ryšį su gamta ir galbūt tam tikrus šamanistinius ritualus. Vėlesni romėnų autoriai, tokie kaip Plinijus Vyresnysis ir Amianas Marcelinas, taip pat mini neurų vardą įvairiose formose, o tai rodo, kad jų atminimas išliko. Kai kurie mokslininkai, remdamiesi kalbiniais ir archeologiniais duomenimis, linkę sieti neurus su baltais, ypač su Narevo upės baseinu.

Budinai, pasak Herodoto, gyveno į rytus nuo neurų. Jų gyvenvietėje buvo medinė tvirtovė Gelonas, kuri, kaip teigiama, buvo graikų kolonija. Budinai aprašomi kaip gausi ir didelė gentis, o jų žmonės – mėlynakiai ir šviesiaplaukiai. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba ir rinkimu. Yra įvairių teorijų dėl budinų etninės priklausomybės: vieni juos laiko finougrais, kiti – slavais, tačiau taip pat yra teigiančių, kad jie galėjo būti susiję su baltais. Archeologiškai budinai dažnai siejami su Juchnovo kultūra, kuri egzistavo Dniepro aukštupyje ir Desnos baseine. Šios kultūros ryšys su baltais arba ankstyvaisiais slavais tebėra diskusijų objektas.

Taigi, nors Herodotas pateikia svarbių žinių apie neurus ir budinus, jų tiksli etninė priklausomybė ir vieta baltų genčių kontekste išlieka diskutuotina. Vis dėlto, kai kurių mokslininkų argumentai leidžia manyti, kad šios gentys galėjo būti ankstyvieji baltai arba turėti glaudžių ryšių su baltų gentimis, gyvenusiomis šiauriau ir vakariau.

Jūsų Maištinga Siela