Filmas: "Ties virimo riba" / "Boiling Point"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau, kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to, kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.

Tiesą sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.

Visgi visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas, darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.

Galiausiai filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją (nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Baubas" / "Вий" / "Viy"

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai aptarti filmą „Baubas“ (rus. Viy) (2014), kurį tikriausiai šiemet žiūrėjau kokius penkis kartus ir tik paskutinį kartą pavyko sulaukti finalo. Ne dėl to, kad filmas būtų prastas, migdytų, bet tik dėl to, kad šampanas ar alus (kažkodėl tik prie jo visada rinkdavausi šią kino juostą) nebeleisdavo sulaukti finalo. Bet šįkart pavyko.

„Baubas“ yra paremtas Gogolio literatūriniu kūriniu „Baubas“ motyvais. Filmo nelaikyčiau siaubo filmo „Baubas“ (1967), kuris buvo sukurtas dar Sovietų Sąjungoje perkūrimo produktu, nors panašumų detalėse ir esama daug, tačiau pasakojimo maniera, intonacijos labai skiriasi nuo klasikinio varianto. Daug kas nusivylė, jog šis filmas neatitinka ne tik literatūrinio kūrinio, bet ir klasikinio filmo. Manau, be reikalo, nes kinui nereikia tiksliai atkartoti, tai, kas jau buvo padaryta. Visgi tai filmas paremtas motyvais, o ne ekranizacija, nors ginčytis dėl žanrų ir pasakojimo ištakų galima.

Kadrai iš filmo "Baubas".

Man patiko. Tikrai. Net nesitikėjau, kad rusai šį filmą pastatys taip gerai. Kažkuo priminė mūsų „Tadą Blindą“, kada komercinis patosas į istoriją įliejo daugiau humoro, lengvumo ir kitų spalvų. Nesistengiu lyginti su klasika, nes nesu jos matęs, tačiau šis „Baubas“ man pasirodė itin lengvas ir skanus užkandis, turintis savyje puikios ir nuotaikingos atmosferos, kažkokios dvasios – toks filmas, manyčiau, galėtų vaidentis TV ekranuose per Lapkričio siaubingas šventes. 

Filme jaučiamas lengvas užtęsimas, pasakojimas nėra kažkuo įspūdingas, tačiau sukurta aplinka, energetika, o svarbiausia – specialieji efektai tiesiog įspūdingi ir net pralenkiantys kai kuriuos Holivudo filmus. Nepasakyčiau, kad filmas baisus, trūko tikrojo siaubo, kurį gožė čia pat esamas humoras, tačiau labiausiai žavėjo, kaip kompiuterine grafika ir kostiumais sukuriama senojo Ukrainos kaimo atmosfera ir vaizdas. Kultūrinis pamatas gal ir nėra tikslus, to nežinau, nes menkai žinau tų kraštų papročius, tačiau jis buvo puikus. Derėtų pridurti, kad šioje versijoje pasirodo ir lietuvių kilmės aktorė Agnia Ditkovskytė, nepaprastai graži, nors jai ir nepatikėtas pagrindinis vaidmuo.

Praleidau tiesiog gerai laiką ir buvo kur kas įdomiau, nei žiūrėti eilinį amerikiečių „siaubeką“ apie skerdynes name, prie kokio nors kukurūzo ar saulėgrąžų lauko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela