Filmas: "Nekaltosios" / "Les innocentes"

Sveiki,

Dar vienas lenkų kino perliukas, ilgai atidėliotas pažiūrėti, yra „Nekaltosios“ (pranc. Les innocentes) (2016), kurio istorija paremta realiais įvykiais apie atokų buvusį vienuolyną Lenkijoje, kada judant Antrojo pasaulinio karo frontui, vienuolės buvo masiškai išprievartautos. Iš esmės filmas apie tai, kaip vienuolės viena po kitos gimdo tuos prievartos vaisius ir kiekviena vis savaip bando susidoroti su tuo...

Filmas turi ypač gerą istorinę medžiagą, kuri gali virsti draminio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sėkme. Prancūzę bando pagelbėti nėščiosioms vienuolėms, kurios pribaugintos krikščioniškų įžadų net nesileidžia apžiūrimos, o kai kurios tiesiog neigia, jog buvo prievartaujamos. Tai iš tikrųjų gili priešprieša moteryse, kurios kovoja su nuodėme, savo įsitikinimais ir kūnu. Nesu tikras, ar apskritai kine įmanoma perteikti socialinės tikinčiųjų grupės traumos siaubą, nebent tam tikrais štrichais, kaip pavyko „Nekaltosiose“ padaryti dėl gana neblogo režisūrinio braižo, atmosferos.

Visgi man asmeniškai šiame filme stiprioji pusė buvo istorinė medžiaga ir scenarijus. Antraeiliai dalykai tapo įgyvendinimas, kuris, mano supratimu, galėjo būti ir žiauresnis, ir kur kas liūdnesnis už filme esančius štrichus. Taip, filmas paveikus emociškai, yra daug probleminių pjūvių – tikėjimas, paklusnumas, prievarta, moters tapatybė, asmeninė laimė, pasiaukojimas ir t. t.

Filmas europietiškos kino dvasios, kaip europiečiai ir mėgsta filmus kurti apie Antrąjį pasaulinį karą, tokius labai rūsčius, rimtus, problemiškai išvystytus. Toks yra filmas ir „Nekaltosios“, kuris lyginamas su prieš tai „Oskarą“ laimėjusiu lenkų kūriniu „Ida“. Man asmeniškai „Ida“ nepadarė didelio įspūdžio – viskas buvo pernelyg aptaku, sąlygiška, meditatyvu... Taip, jame esama gerų ir netgi labai gerų dalykų, bet kur kas labiau didesnį suklusimą ir emocinį poveikį, bent jau man, padarė „Nekaltosios“, kadangi tai kur kas atviresnis diskusijai filmas, dinamiškesnis ir, pripažinkime, žiauresnis.

Mano vertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvi motinos" / "Adore"

 

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Dvi motinos“ (Adore) (2013), kuri pasaulyje sulaukė nemenkų diskusijų, o kai kas filmą netgi vadina šokiruojančia dviejų motinų drama. Pakankamai australiškas filmas su savo gamta, paplūdimiais vynu ir puikiais namais, tačiau šokiruojančia drama tikrai nepavadinčiau. Filmas man kažkodėl iškilo greta juostos „Žiaurus gailestingumas“ su Julianne Moore, kuris nagrinėjo motinos ir sūnaus seksualinius nukrypimus. Šįkart dvi pagyvenusios motinos apsikeičia sūnumis ir įsimyli suvokdamos skaudžią tiesą, kad jų laimė tėra laikina, nes viskas vieną dieną pasibaigs, kai berniukai nuspręs jas palikti.

Iš esmės filmas truputį nuobodokas, viskas čia aišku nuo A iki Z, siužetas pernelyg aiškus, o ir veikėjų charakteriai buvo pakankamai blankūs, niekuo pernelyg neišsiskyrė, niekas nepadarė kažkokio šuolio. Veteranė Naomi Wats liko pakankamai vidutiniška, tikriausiai dėl to, kad pats personažas neturėjo progos pasireikšti. Bet kokiu atveju aktorių komanda gera, bet nieko įspūdingo nepademonstruoja. Ir šiaip nemanau, kad ši juosta yra iš serijos, kad ją reiktų būtinai pamatyti, netgi susidarė toks įspūdis, kad filmas truputėlį „pritemptas“, kai kurios scenos nykiai kartojasi be išskirtinio kolorito, todėl nejučia ėmiau žvilgčioti į laikrodį, kada tas filmas pasibaigs. Nors, aišku, esama ir puikių scenų, nuotaikos, vasaros romano pobūdžio dramos. Filmas ganėtinai lengvas nepaisant, kad situacija vaizduojama pakankamai komplikuota. Taigi „Dvi motinos“ pasirodė iš serijos „toks pusėtinas filmas“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela