Filmas: "Nekaltosios" / "Les innocentes"

Sveiki,

Dar vienas lenkų kino perliukas, ilgai atidėliotas pažiūrėti, yra „Nekaltosios“ (pranc. Les innocentes) (2016), kurio istorija paremta realiais įvykiais apie atokų buvusį vienuolyną Lenkijoje, kada judant Antrojo pasaulinio karo frontui, vienuolės buvo masiškai išprievartautos. Iš esmės filmas apie tai, kaip vienuolės viena po kitos gimdo tuos prievartos vaisius ir kiekviena vis savaip bando susidoroti su tuo...

Filmas turi ypač gerą istorinę medžiagą, kuri gali virsti draminio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sėkme. Prancūzę bando pagelbėti nėščiosioms vienuolėms, kurios pribaugintos krikščioniškų įžadų net nesileidžia apžiūrimos, o kai kurios tiesiog neigia, jog buvo prievartaujamos. Tai iš tikrųjų gili priešprieša moteryse, kurios kovoja su nuodėme, savo įsitikinimais ir kūnu. Nesu tikras, ar apskritai kine įmanoma perteikti socialinės tikinčiųjų grupės traumos siaubą, nebent tam tikrais štrichais, kaip pavyko „Nekaltosiose“ padaryti dėl gana neblogo režisūrinio braižo, atmosferos.

Visgi man asmeniškai šiame filme stiprioji pusė buvo istorinė medžiaga ir scenarijus. Antraeiliai dalykai tapo įgyvendinimas, kuris, mano supratimu, galėjo būti ir žiauresnis, ir kur kas liūdnesnis už filme esančius štrichus. Taip, filmas paveikus emociškai, yra daug probleminių pjūvių – tikėjimas, paklusnumas, prievarta, moters tapatybė, asmeninė laimė, pasiaukojimas ir t. t.

Filmas europietiškos kino dvasios, kaip europiečiai ir mėgsta filmus kurti apie Antrąjį pasaulinį karą, tokius labai rūsčius, rimtus, problemiškai išvystytus. Toks yra filmas ir „Nekaltosios“, kuris lyginamas su prieš tai „Oskarą“ laimėjusiu lenkų kūriniu „Ida“. Man asmeniškai „Ida“ nepadarė didelio įspūdžio – viskas buvo pernelyg aptaku, sąlygiška, meditatyvu... Taip, jame esama gerų ir netgi labai gerų dalykų, bet kur kas labiau didesnį suklusimą ir emocinį poveikį, bent jau man, padarė „Nekaltosios“, kadangi tai kur kas atviresnis diskusijai filmas, dinamiškesnis ir, pripažinkime, žiauresnis.

Mano vertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela