Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aviatorius" / "The Aviator"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aviatorius“ (The Aviator) (2004 m.), kuris prieš dešimtmetį nuskambėjo per pasaulį ir sulaukė puikių tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinimų, buvo gausiai apdovanotas. Bene vienas ryškiausių apdovanojimų Cate Blanchett karjeroje – „Oskaras“ už antraplanį vaidmenį. Puikioji aktorė sukuria išties įsimintiną vaidmenį – kaprizingą, vėjavaikišką, vyriškai moteriškai jautrią, bet žaismingą personažą su išskirtine kalbėjimo manierą ir XX amžiaus pirmosios pusės madomis. Ji buvo išties puiki...

Pats filmas, kurio gan ilgai vengiau, pasirodė besąs gan įdomus, nors ko daugiau tikėtis iš išgirto filmo? Kinas yra toks lankstus ir pajėgus vaizduoti tiek esamus ir nesamus dalykus, kad tiesiog nenuostabu, kad vėl grėbiasi istorinių dalykų ir puikiai supynė fikciją su biografiniais faktais. Kinas jau tiek subrendo, kad jau kuris laikas ima ir prabyla pats apie save ir nebijo kurti filmus apie kino kūrėjus. „Aviatorius“, žinoma, yra filmas apie kino perversmą, tačiau didžiausias kertinis akmuo – aviacijos stulbinamas perversmas XX amžiaus pirmojoje pusėje, prie kurio, aišku, prisidėjo tiek Pasauliniai karai, bei „Aviatoriaus“ asmenybė ponas Higsas.

Kaip ir kitos istorinės asmenybės, taip ir „Aviatoriaus“ personažas turi tam tikrų psichikos sutrikimų, kurie išskiria jį iš kitų ir kartu paverčia bebaimiu azartišku genijumi. Kaip ir galima suprasti, šalia tokių ryškių ir ambicingų žmonių kitiems esantiems šalia yra be galo sunku. Nors man kiek keistoka, kad aviatoriaus kūrėjas taip bijo bakterijų, kirmėlių ir nešvaros, lyg vaikystės baimės persekiotų visą jo likusį gyvenimą.

Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmas: "Sparnuotieji padarai" / "Winged Creatures"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pratęsti Dakotos Fanning filmų sagą. Šįkart tai filmas „Sparnuotieji padarai“ (Winged Creatures) (2008 m.). Ne, tai ne mistinis ir ne fantastinis filmas, nors pavadinimas ir turėtų kažkiek klaidinti. Filmas išties yra neprastas, bet ir ne pats įspūdingiausias. Man asmeniškai patiko retrospektyvinis pasakojimo tipas, kada užpuolikas užteina į kavinukę ir pradeda visus šaudyti, galiausiai pats nusižudo, o veikėjai per visą filmą mintimis vis grįžtą į tą momentą ir parodoma vis daugiau ir daugiau kadrų. Kokią dramą išgyveno po įvykio kavinėje išlikę gyvieji – juk ten buvo ir šeimos, ir šiaip vaikai. Kas atsitinka, kai pažiūri mirčiai į akis ir per plauką išlieki gyvas? Filmas sako, kad viskas pasikeičia šiame gyvenime, veikėjai labai charakteringai pavaizduoti, kiekvienas išgyveną dramą savaip, kiekvienas atranda kelią prie išgijimo ir susitaikymo.

Iš tikro pagalvojau, kad filme vėliau įsivels mistiniai dalykai, kaip antai filme „Keleiviai“, tačiau nieko panašaus. Režisierius Rowan Woods išlaiko psichologinę įtampa, palikdamas klaustukų žiūrovui iki pat pabaigos, kada bus tas momentas, kada herojai dvasiškai palūš ir pripažins, kad jiems skauda, kad jie dar gyvena įvykių baimėmis. Vienas charakteringiausių personažų buvo Dakotos Fanning vaidmuo, apie mergaitę, kuri apgynė tėvo mirties garbę ir fanatiškai ėmė tikėti Dievu. Nustebino, jog ir šitaip žmonės grumiasi su sunkumais, o ką jau besakyti apie motiną, kuri visai nebemaitino savo kūdikio po šio incidento...

Šiaip filmas galbūt ne kiekvienam, kitiems norisi kažko gal ir daugiau, daugiau veiksmo ar kažko, bet man asmeniškai filmui nieko beveik netrūko, susižiūrėjo visai įdomiai, tačiau bijau, kad praslinkus tam tikrai laiko distancijai, šį filmą tiesiog pamiršiu.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 5.7  

Jūsų Maištinga Siela