Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 191: tegul pakyla tavo vidinė saulė ir šviečia

 

Sveiki!
 
Sekmadienis. Ar pastebėjote, kad jau beveik gegužė, bet šiandien snigo – beveik anomalija. Trečiąkart iš eilės pavasaris toks šaltas ir jis ateina taip skausmingai ir lėtai, kad, atrodo, gamta jau per prievartą išsprogino pirmąsias pienes palei namų rentinį, nors visos liepos po balkonais vis dar be lapų.
 
Tegu pakyla toji vidinė saulė ir viskas būna gerai. Sako, kad didysis darbas yra apsisprendime, jog viskas tiesiog šią akimirką radikaliai yra gerai. Visiškas chaoso ir nerimo pribaigimas įvyksta tada, kai su juo nekovojame, o pripažįstame ir leidžiame jam būti be įtampos. Juk taifūno akyje ramu kaip negyvenamoje saloje, kai aplinkui tiek daug triukšmo. Kai leidžiame kitiems triukšmauti, tada nutylame. Tada iš lėto džiaugiamės... patekėjusia vidine Saule, kuri viską išgydo ir viską atleidžia.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 183: nėra ko bijoti, viskas yra ir bus gerai

 Foto Joel Grimes, Nigerija

Sveiki!

 

Jau pats sekmadienio galas. Tuoj vidurnaktis. Nėra ko bijoti. Reikia sapnuoti. Viskas yra ir bus gerai.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 169: džiaukimės gražia balta žiema ir nesipiktinkime!

 Sveiki,

 

Dar vienas sekmadienis. Ar matėte, kokią gražią ir žiemišką savaitę turėjome? Kiek būta viešojoje erdvėje pastangų tą grožį paslėpti, suprimityvinti, panerti mus į neva stichines nelaimes, kalbėti apie šaltį ir sniego neperbrendamas pusnis... Visa tai tauškalai ir niekai, foninis inercinis triukšmas, kuris bando mus įtraukti į dramatizmą, kad gyventume vien iš pasipiktinimo ir išsigandę. Už tai kai kas uždirba pinigus, bet mes nepasiduokime. Esame apdovanoti sąmoningumu ir, jeigu praktikuojate sąmoningumą, žinote, kaip sumažinti foninį triukšmą. Geriausia nuo to negatyvo tiesiog atsiriboti, neatkreipti dėmesį.

 

Gražios ir baltos pusnys. Apšarmoję medžiai. Balti išvaikščioti keliukai. Smagus į nosį lendantis šaltukas. Kaip viso to buvau pasiilgęs! Žiema mus apdovanojo puikiu oru ir grožiu, tad džiaukimės tuo be dramų.

 

P. S. Dalijuosi savo nuotraukomis iš žiemiškos savaitės.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 141: gyvenimas (ne)egzistuoja?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar vienas sekmadienis, kuris kviečia mane permąstyti praėjusią savaitę. Kartais jaučiuosi kaip tas Don Kichotas, kuris keliauja ant savo seno kuino ir bando sulipdyti dienas į tai, kas vadinama gyvenimu. Šią savaitę, nepamenu kur, bet išgirdau pribloškiančią mintį: gyvenimas neegzistuoja. Žmonės taip nuolat kabinasi į gyvenimą, apie jį kalbą, reflektuoja, įsivaizduoja ir planuoja, tačiau toks dalykas, sako pašnekovas, net neegzistuoja, nes jo nei pamatuosi, nei atsuksi, nei suprojektuosi. Viską, ką bandome apibrėžti, viskas prarandama, subliūkšta, viskas tik preliminaru ir sąlygota.

 

Tai kas mes esame šiame taške, kai iš tikrųjų galvojame apie tai, kas šią akimirką esame? Juk tai ne tas pats, kas buvome prieš kelias akimirkas? Esame susikūrę tokį mitą, kuris mus gelbsti pragmatiškame ekonominiame ir socialiniame gyvenime, jog mūsų būtis turi istoriją, su kuria reikia susitapatinti ir ją projektuoti, tęsti, dėti pastangas, atitikti taisykles. Tai veda prie stabilumo iliuzijos, prie tariamo saugumo, bet, jeigu visa tai tik iliuzija, tai kas nutiktų, jeigu imtume neigti gyvenimą kaip tokį savasties variantą, prie kurio esame aklai pripratę? Ar laimės būtų daugiau, ar mažiau?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 113: skubėk lėtai ir išmintingai

 

Sveiki, skaitytojai,

Vėl sekmadienis... Kartais nutinka taip, kad imu baimintis, jog mano žemiškasis laikas eina per greitai, vėl rytoj nauja savaitė, bet ta pati beprotybė, kurioje taip lengva save prarasti, automatizuoti, netekti, pamiršti sąmoningumą, lėkti dėl kitų ir senti be itin didelės prasmės, eikvojant energiją.

Reikia suprasti, kad tai melas ir iliuzija. Nusiraminti. Pamedituoti. Palaiminti visur ir kiekvieną blusą šioje galaktikoje ir visatoje. Kitaip sakant, įsižeminti. Kai apie tai galvoju, noriu žiūrėti į geltonus daiktus. Man ši spalva graži, tarsi simbolizuotų vidinę saulę, apie kurią dažnai pamirštame. Ypač tokį lietingą gegužės sekmadienį, kai norėjosi tiek daug pasidaryti, o išėjo tiek nedaug. Reikia prisiminti: gerai yra tiek, kiek yra, nes iš tikrųjų viską suspėji ir visur padarai tik tiek, kiek reikia, nes šiaip ar taip, juk viskas šioje tikrovėje pasirūpinta.

Linkiu prieš miegą sau ir kitiems gerų sapnų, skubėti lėtai ir išmintingai.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 111: pasimankštink ir diena bus geresnė!

 

Sveiki,

Sekmadienis. Būtina judėti ir pasportuoti, dažnai pametu šį naratyvą. Judėjimas vaikystėje buvo toks natūralus, toks savaime suprantamas, kad suaugusieji pamiršta, kad tai dalis mūsų gyvenimo, energijos artikuliavimo dalis. Po darbų kartais tikrai nieko nesinori, tik drybsoti, tačiau Visatos dėsnis sako, kad energija didėja tik ją didinant. Dažnai virškinimas mus įgalina būti nejudriais, nes tam reikia daug energijos, kuo daugiau judi, kuo saikingiau valgai, tuo daugiau turi energijos. Šiandien užteko tuo įsitikinti. Padariau kelis tempimo pratimus, atsispaudimų, atsilenkimų serijas ir iškart kūnas sucirkuliavo, norėjosi vėl veikti, vėl daryti, nes kūną užplūdo energija.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 84: emocinė duobė – tramplynas į pokytį!

 

Sveiki,

 

Anksčiau sekmadieniais prisijungdavau prie globalių meditacijų už pasaulio taiką, harmoniją ir gėrį. Žodžiu, 21 valandą Lietuvos laiku ir visame pasaulyje žmonės, išjungę kompiuterius, atsitraukę nuo serialų ir viryklių, nuo verkiančių vaikų ir lojančių šunų, susirasdavo sau tylos kampelį ir pamedituodavo, laimindami viską, kas yra šiaurėje, pietuose, vakaruose ir rytuose; palaimindami spalvas ir kvapus, kalnus ir jūras, mylimus žmones, miestus ir kultūras, taiką ir ramybę, paukščius ir orus... Vis prisimenu tas meditacijas, tik nežinau, kiek jos veikdavo mano tikrąją tikrovę ir pasaulį, ar anuomet pasaulis kažkiek tapdavo šviesesnis ir tauresnis? Galų gale sekmadienis iš tikrųjų įgaudavo šventumo ir tvarkos, nes ritualai ir susitelkimas kažin kaip paveikdavo mano ramybę, leisdavo susikoncentruoti nelengviems socialiniams iššūkiams, kurie manęs laukdavo mokykliniais laikais.

 

Dabar darau vis kitokias meditacijas ir jau tokias, kokias pats susikuriu. Labiausiai gulėdamas karštoje vonioje. Pajutau, kaip trūksta saulės ir vitamino D. Gruodis pas mane beveik nesiskiria nuo lapkričio, nėra sniego, tik šalti ir lietingi vėjai, žemas ir pilkas dangus slegia dienas, kurias dar šiek tiek prašviečia per anksti sujungtos kalėdinės lemputės. Bet ar ne už tai turėčiau būti dėkingas, ką? Juk tik šis tamsos metas leidžia įvertinti šviesius pavasarius ir vasaras? Kiekvienam savo laikas ir tikriausiai tik tai, kad dedi kasdien pastangą pagerinti tikrovę, tikrovė tau ir atsidėkoja pokyčiais. Dabar man, galima sakyti, emocinė duobė, bet kas ta duobė, jeigu ne tramplynas į pokytį? Tad reikia ruoštis roges, nes negali būti visada prastai!

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 82: begalinių Visatų vandenyne svarbus kiekvienas uodas

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Vėl sekmadienis ir vėl praėjo beprotiška savaitė, reikia telktis dar vienam savaitės cirkuliavimo ciklui. Kodėl beprotiška? Pagal daugelį misticizmo šiuolaikinių teorijų, o ypač manifestuotojų, šioji realybė yra tik mūsų pačių atspindys, todėl kas sekundę kuriame tą tikrovę, tik kodėl, man kirbėjo, negaliu iš akmens padaryti aukso, o sniego paversti eurais? Gal dėl to, kad šioji tikrovė yra ribota, ji nėra čia ir dabar pavaldi dėl įsigalėjusio fizikinio santykio ir ribotumo, tačiau galima daugiau įdėjus pastangų keisti likiminius parametrus ir savo asmenines būsenas, todėl ilgalaikė ir nenutrūkstama meditacijos praktika bei pozityvios mintys atveria kitas galimybes ir tikrovės variantus.

 

Visatą dažnai įsivaizduoju kaip varlių kurkulus, kurių kiaušinėliuose blaškosi po vieną visatą-buožgalvį, kai buožgalvis pagalvoja, jog šiandien bus viskas gerai, jis sukuria dvi visatas: vienoje ten, kur buvo kaip visada, o kitą – geresnę įvykių eigos visatą. Tam tikra prasme, kaip sako, Visatos galimybės beribės, nors ir tvirtai stovime ant žemės ir, atrodo, nieko ypatingo nevyksta. Bet vyksta. Kiekvieną akimirką gimsta naujų begalinių visatų versijų ir tą pačią daug visatų miršta, o mes vis nesibaigiame. Argi tai nėra beprotiška palyginus su tuo, kokią visatos sampratą siūlo Einšteinas arba krikščioniškasis pasaulis? Kokioje versijoje tu gyvensi gali priklausyti net nuo to, ar užmuši tu uodą, ar neužmuši, nors tikrovėje atrodys, jog nėra jokio skirtumo. Yra.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 81: liūdesio neignoruok, bet ir neleisk jam išvešėti!

 

Sveiki,

 

Sekmadienio gilus lapkričio vakaras. Orai tokie, kad kai atsikeldavau, galvodavau, kad jau vakaras, nes rimtesnį darbelį tenka dirbti dienos metu prie lempų. Dangus – stora manų košė ir saulės nė nematyti, negana to, dar ir vėjas, ir lietus taip spaudžia, kad lapkritis iš tikrųjų pasirodė visu savo gražumu.

 

Lapkričio 17 dieną taip pat poetės Salomėjos Neries gimtadienis. Skorpionas.

 

Nors ne apie ją, o apie tą liūdesį, kuris dunda visą savaitę krūtinėje. Net nežinau, kiek tai priklauso nuo to pilko ir tamsaus oro, bet tikriausiai, kad nelabai, nes, jeigu tu laimingas, tai visi orai geri! Visgi liūdesys yra toks dalykas, su kuriuo reikia atsargiai. Psichologai sako, kad nieko tokio paliūdėti ir išliūdėti, bet mane tai veda į depresiją, nes liūdėti truputį ir išliūdėti nemoku. Reikia tą liūdesį neignoruoti, neflirtuoti su juo, bet apgauti. Negalima juo mėgautis ir įkristi į jo vibracijas, nes tai tiesus kelias į aukos poziciją ir prie to, kad nieko nebesinori daryti, nes prasta nuotaika, nėra energijos, nėra prasmės. Reikia vis tiek fokusuotis į šviesias mintis ir veiklą, užsiimti kažkuo, kad kuo mažiau siurbčiotum to liūdesio, nes, jeigu jam neduosime peno, jis pamažu atslūgs ir nepasireikš.

 

Visatos dėsniai labai paprasti, tai ką artikuliuojame dažnai, tą ir didiname, taip ir jaučiamės Jeigu galvojame, kad esame nelaimingi, tai nelaimingumas ir didėja, mūsų savijauta prastėja, todėl reikia dėti pastangų PAČIAM ir nepasiduoti liūdesio demonams, kurie gali įtraukti į savigailos ir saviplakos liūną. Svarbu ryžtingai apsispręsti, kad, nepaisant visko, yra dėl ko džiaugtis ir tuos aspektus išgryninti, juos įvardyti ir apie juos galvoti gerai ir didinti tą malonumą. Juk malonu tiesiog gyventi, nepaisant visų lūkesčių, įsitikinimų, kurie gali pailsėti ant suoliuko; nepaisant visko, juk malonu tiesiog būti, stengtis dėl savęs ir kitų, eiti ir būti kitiems maloniam, nes tik šitoks šviesos kelias gali būti iš tokio prislėgto lapkričio, o tas kelias ir žinojimas visada yra! Svarbu žinoti, kad ir kas benutiks, viskas yra ir bus gerai su manimi, viskas yra ir bus su manimi tik gerai, aš esu pasiruošęs čia ir dabar būti laimingas, nes tai yra mano apsisprendimas.

 

Žinau, skamba kaip eilinis koučerio algoritminis tekstas, bet tai veikia tik tada, kai nemąstai, o jauti!

 

Maištinga Siela  

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 71: sukurk mažus ritualus sąmoningai!

 Paveikslas "Victoria Mortis" (1921), švedų dailininkas Owe Zerge (1894-1983)

Sveiki,

 

Gulėti sekmadienyje šiltoje vonioje ir kvėpuoti gydomaisiais eteriniais aliejais – palaima. Skaityti tarp putų knygą arba kultūrinę spaudą. Kaip kad šiandien „Literatūrą ir meną“. Išeiti vakare, jau pasiekus Žemėje astronominį lygiadienį, kai mėnulio delčia pro medžius ir cerkvę švyti kaip nukąstas blynas. Juk tai irgi palaima, ar ne? Mėgautis paskutiniais savaitgalio trupiniais, surikiuoti ateinančios savaitės darbų eigą šachmatų lentoje, žinoti, kad esu saugus ir būsiu toks iki kitos savaitės galo, nes nieko nebenutiks jau blogo, nes esu taip įsižeminęs ir jaučiantis stabilumą, kad nebaisūs net žemės drebėjimai, emocijų šuoliai.

 

Šis ruduo vėlei kažin koks stebuklingas. Įsivedžiau naujus ritualus, absoliučiai buitinius, tačiau vėlgi teikia kažkokią sunkiai nusakomą tvarką – oranžiniuose maišeliuose rūšiuoti organines atliekas. Atrodo, kas čia tokio? Bet visgi tokio. Jaučiu, kad reikia pasirūpinti labiau savo fizine būkle ir nors pradėjau intensyviau sportuoti nuo šios vasaros vidurio, tačiau to nepakanka, norisi kažkokio esminio prasivalymo, kuris vėlgi savo procesu, o galiausiai ir rezultatu apdovanotų, todėl galvoju nuo rytojaus taikyti sau paprastą grikių dietą. Tik savaitę. Ir pažiūrėti, kaip vėlgi maži pokyčiai keičia emocijas ir kūną. Kam visa tai? Tik dėl sąmoningo žaidimo, nes juk galiausiai toks ir yra gyvenimas – malonus patyrimas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr.62: kai tu šalia - aš galiu kvėpuoti!

 

Sveiki,

 

Ilgas nieko neveikimo sekmadienis!

Miegojome iki 12 dienos, nes naktį žiūrėjome serialą,

Šaipydamiesi iš savęs ir veikėjų, jų ir mūsų panašumų.

 

Po to ryte – skani kava iš aparato. Nusižiūrėjome nuo italų –

Gausi ir tiršta kaip nafta espreso.

 

Gulime didžiulėje lovoje. Aš skaitau Lauren Groff „Floridą“,

O tu naršai facebooke. Nuosaikiai apžiūri juokingų kačiukų vaizdo klipus.

Man kiši ir rodai.

 

Tai erzina, nes bandau pabaigti knygą, kad galėčiau imtis kitos.

(Uždedu koją tau ant kojų, kad liautumeisi).

Tai tave irgi šiek tiek erzina, bet... sekmadienis ir aš žiūriu,

Kaip tu mėgaujiesi tais video, Madonnos jaunatviškomis nuotraukomis.

(Jai ką tik 66-eri!).

 

Akimirką, kai tarp eilučių pametu mintį, ir pagalvoju,

Kad visa tai visiškai nustoja erzinti. Suvokimas padovanoja palaimą,

Kad viskas taip ir turi būti. Kad skirtybės vienoje lovoje gelbsti.

 

Popiet mes einame į miestą. Apsukame didžiulį ratą vaikščiojimo takais.

Prie bažnyčios, ant kalvos su poilsio suoleliais, bandome

Palaikyti Italijoje įgautą įdegį. Bet lietuviška saulė skūpa.

 

Norfoje prisiperkame kanceliarijos. Aš – šampūno nuo pleiskanų.

Viskas palaimoje, viskas lėtai, be darbų ir didelių ambicijų,

Kurios šiaip sujaukia mano gyvenimą, o tu sustatai į vėžes.

 

Atsisakome užkandų (sūrio, dešrytės, troškinio ir ect.),

Nes reikia numesti pilvo padangas,

Kurias abu kruopščiai diena po dienos

Užsidėjome, kad nenuskęstume

Savo kasdienybės įsiliejimuose

Į kitų kasdienybes.

 

Vakarop kuopiame balkoną.

Randame neįtikėtiną senbuvių palikimą –

Naminius didžiulius stiklinius naminio varymo agregatus.

 

Išmetam nė nemirktelėję rūšiuodami,

Nes šiandien limoncello su ledukais iš Italijos vakaras.

 

Diena užsisklendžia kaip aguona. Ramu.

Beveik erotiška.

 

Tuoj degsime vanilines žvakes ir namai vėl pakvips pyragais.

Ginčysimės, pyksimės ir juoksimės.

 

Taip kaip pernai, užpernai, prieš 5 metus, kaip prieš 10 metų...

Geltonas sekmadienis. Ilsisi mūsų elektriniai dulkių siurbliai,

Kurie ir vėl bus pašaukti iš savų įkroviklių.

 

Bet ne šiandien. Jau nebe.

 

Prašuoliuosime vienodai YouTube reklamas

Ir klausysimės klausysimės klausysimės...

 

Dėkingumo rugpjūčio

Namų sterblėje.

 

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 44: sekmadienis su knyga apie Britney Spears

 

Sekmadienis! Ilga popietė lovoje su dainininke Britney Spears. Tiksliau jos lietuviškai pasirodžiusia autobiografine knyga „Moteris manyje“, kurią pamatęs Knygų mugėje griebiau kaip karštą kibiną.

Žinojau, kad bus gerai, skaitysis greitai ir įdomiai, bet negalvojau, jog bus TAIP GERAI. Visas sekmadienis sukasi apie žmogų, kurio tikriausiai gyvenime gyvai niekada nepamatysiu ir neregėsiu, tačiau tiek daug galima apie jį sužinoti! Nors ir lauke saulė, tačiau džiaugiuosi, jog galiu niekur neskubėti, nesigraužti, kad stovi neatlikti darbai, o tiesiog mėgautis neįpareigojančiu skaitymu apie mano kartos vieną ikoniškiausių asmenybių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 6: laimė yra apsipirkti ir kuistis sekmadienį virtuvėje!

 Photo Leon Zernitsky

Sveiki,

 

Geriausiai apsipirkinėdamas jaučiuosi maisto skyriuje! Šiandien yra sekmadienis, puikus oras, puikus dangus, daug varnų, pakeliui sutikau daug matytų žmonių, su kuriais neturiu nieko bendro, tačiau jau metai iš metų atpažįstu juos iš jų vedžiojamų šunų.

Maža laimė, bet vis tiek laimė. Sekmadienio vakare ką nors pasigaminti netikėto. Šiandien – kalmarų čiuptuvėliai su žemaitišku kastiniu bei šiek tiek pistacijų prie sekmadieninio filmo. Paprasta vertinti paprastus dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami, tačiau, kai pagalvoji, kad didelė dalis negali sau to leisti arba neįvertina, ką turi, verčia jaustis saugiam ir pozityviam.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką sekmadieniais veikia sraigės? Apie švaros būtinybę, arba kodėl man patinka tvarkytis

 Sveiki,

 

Sekmadieniais esu lėtai savo spalvą keičiantis chameleonas, o gal vien tik apie savo namus besisukiojanti sraigė? Sekmadieniais trokštu permainų, naujo stebuklo, įkvepiančių citatų iš knygų. Sekmadieniais negaminu valgyti, jį tik pasišildau. Sekmadieniais pirmiausia skalbiu šviesius, o po to tamsius drabužius. Šį sekmadienį ir užuolaidas! Ak, Dieve, kaip seniai jų neskalbiau, pilnos visų metų dulkių! Vaje, sraige, tu sraige!

 

Sekmadieniais, manau, esu geras. Rugpjūčiui esu dėkingas, nes jis nesibaigia, atostogos dar tęsiasi ir tęsiasi... Prie namų sekmadieniais po penktadienio ir šeštadienio šiukšlių konteineriai būna pilni, nes tokią dieną niekas neišveža. Ir dar viską šiandien, kaip tyčia, nuplovė ilgas ir monotoniškas lietus. Dabar geriu mėtų arbatą su žaliosios citrinos (laimas – nevartotinas žodis!) griežinėliu ir nepamenu, kada paskutinįkart gėriau arbatą.

 

Šiandien Jaunatis ir mano facebooke sąmoningi žmonės ūžia, kokia ši diena išskirtinė. Rimta nauja pradžia kažką pradėti, žaisti su savo vibracijomis, sukurti naują būvį ir to būvio jauseną. Sekmadieniais ilgai kuičiuosi, vaikštau iš kambario į kambario, šluostau dulkeles, nuolat perlipdamas įjungtą elektrinį dulkių siurblio robotuką. Tam tikra prasme švarinimasis ir yra sekmadieninis ritualas. Kai tvarkausi, jaučiuosi gerai, unikaliai save patį tarsi tvarkyčiau, nes jaučiu, kad per veiksmą ir veiksmo ritmą galima daug ką savyje susigeneruoti: prisukti išklerusius varžtus, atsikratyti nereikalingų minčių, nerimo, pykčio ir nesantaikos.

 

Sekmadieniais aš kaip popiežius. Ir šiek tiek povas.

 

Jaunatyje pasėju harmonijos grūdą. Nesiginčiju su homofobais, negalvoju apie skiepus, nebijau, kad baisis atostogos. Tarp darbelių paskaitau ramiai knygą. Bemedituodamas prisnūstų ir knarktelėjęs prabundu. Nesusigėstu, nes nėra dėl ko. Visiems būna, kai retkarčiais prisnūsta.

 

Pavakariais lietus baigiasi ir išlenda rugpjūčio saulė. Už lango medžių lajos tamsiais žalios ir kažkur tarp jų laukia įsiropščiusi juoda katė. Be jokios abejonės, labai geras ženklas. Tuk, tuk, tuk! Skalbimas jau pasibaigęs, laikas džiaustyti ir vėl kuistis. Protarpiais pasiklausau Juliaus Sasnausko per radiją, susiplaunu indus. Gerai, kai švaru ir labai gerai, kai tą švarą lyg koks ponas viešpataitis sukuriu savo dviem rankytėm, savo burtų lazdelėm. Lyg koks robotukas. Mano Jaunatis. Sraigės namelyje.

 

Jūsų Maištinga Siela