Deivė Afroditė: ar žinojai, kad ji senesnė už patį Dzeusą ir gimė iš kastrato kraujo ir sėklos?

 

Tęsiu Antikos mitus...
 
Deivė Afroditė (romėnų atitikmuo būtų Venera) yra viena seniausių ir galingiausių Olimpo dievybių, kurios kilmė siekia laikus dar prieš Dzeuso viešpatavimą. Pagal archajiškiausią mitą, jos gimimas buvo dramatiškas ir susijęs su pirminiu kosminiu smurtu: kai Kronas, paklusęs motinos Gajos raginimui, kastravo savo tėvą Uraną, dangaus dievo kūno dalys nukrito į jūrą. Ten, kur į bangas atsimušė Urano liekanos, susimaišė kraujas ir sėkla, jūra ėmė putoti ir iš šios dieviškosios putos gimė nuostabaus grožio moteris.
 
Vardas „Afroditė“ yra tiesiogiai kildinamas iš šio įvykio, nes graikų kalbos žodis „aphros“ reiškia „puta“, tad jos vardas pažodžiui verčiamas kaip „iš putos gimusi“. Iškilusi iš jūros bangų, ji pirmiausia pasiekė Kipro krantus, o vėliau išsilaipino Kyteros saloje, todėl šios vietos tapo pagrindiniais jos kulto centrais. Afroditė nuo pat pradžių buvo laikoma ne tik meilės ir grožio, bet ir vaisingumo bei aistros deive, turinčia galią valdyti visą gyvąją gamtą.
 
Nors vėlesnėje mitologijoje Afroditė dažnai vaizduojama kaip Dzeuso ir Dionės dukra, senieji pasakojimai pabrėžia jos pirminį statusą – ji yra viena iš „titanų“ kartos dievybių, todėl Dzeusas jai jautė ne tik pagarbą, bet ir tam tikrą baimę. Dėl savo nepriklausomos prigimties ir galios net patį Dzeusą įpainioti į meilės pinkles, ji užėmė išskirtinę vietą dievų hierarchijoje. Nepaisant jos meilės laisvei, ji buvo ištekinta už Hefaisto, meistriško kalvystės dievo, bet fiziškai nepatrauklaus dievo, tačiau ši santuoka buvo nelaiminga ir kupina neištikimybės.

Kipre yra tokia vadinamo "Afroditės uola" (Petra tou romiou). Manoma, kad būtent čia deivė pirmąkart išlipo į sausumą, užgimusi iš jūros putos ir Urano sėklos.

 
Afroditės asmeninis gyvenimas buvo audringas, o jos meilės nuotykiai tapo daugelio mitų pagrindu. Garsiausias jos romanas – aistringas ryšys su karo dievu Arėju, iš kurio gimė keletas dievybių, tarp jų Erotas, Harmonija, Fobas ir Deimas. Taip pat ji puoselėjo ypatingus jausmus mirtingajam Adoniui, kurio tragiška mirtis tapo amžino liūdesio ir deivės skausmo simboliu, kasmet apraudamu per specialias šventes.
 
Šventyklos, skirtos Afroditei, išsiskyrė savo prabanga ir ypatingu ryšiu su gamta, dažnai įsikurdavo prie jūros ar žaliuojančiuose soduose. Svarbiausia jos šventykla Kipre, Pafose, buvo piligrimystės vieta, kurioje garbinimas vyko paslaptingų apeigų metu, susijusių su vaisingumo kultu. Deivė buvo ne tik meilės įkvėpėja, bet ir jūrų keliautojų globėja, padedanti saugiai pasiekti krantą, tad jūreiviai dažnai aukodavo jai dovanas prašydami palankaus vėjo ir ramių bangų.
 
Jos garbinimas buvo paplitęs visame graikų pasaulyje, o jos įvaizdis tapo grožio etalonu, įkvėpusiu nesuskaičiuojamą daugybę menininkų, skulptorių ir poetų. Ji buvo vaizduojama ne kaip pasyvi gražuolė, o kaip visagalė jėga, galinti sugriauti imperijas ar sujungti priešiškas širdis. Afroditės mitai byloja, kad meilė yra nenuspėjama, kartais žiauri, bet kartu ir būtina gyvenimo bei pasaulio tęstinumo sąlyga, be kurios egzistencija netektų savo džiaugsmo ir prasmės.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 169: džiaukimės gražia balta žiema ir nesipiktinkime!

 Sveiki,

 

Dar vienas sekmadienis. Ar matėte, kokią gražią ir žiemišką savaitę turėjome? Kiek būta viešojoje erdvėje pastangų tą grožį paslėpti, suprimityvinti, panerti mus į neva stichines nelaimes, kalbėti apie šaltį ir sniego neperbrendamas pusnis... Visa tai tauškalai ir niekai, foninis inercinis triukšmas, kuris bando mus įtraukti į dramatizmą, kad gyventume vien iš pasipiktinimo ir išsigandę. Už tai kai kas uždirba pinigus, bet mes nepasiduokime. Esame apdovanoti sąmoningumu ir, jeigu praktikuojate sąmoningumą, žinote, kaip sumažinti foninį triukšmą. Geriausia nuo to negatyvo tiesiog atsiriboti, neatkreipti dėmesį.

 

Gražios ir baltos pusnys. Apšarmoję medžiai. Balti išvaikščioti keliukai. Smagus į nosį lendantis šaltukas. Kaip viso to buvau pasiilgęs! Žiema mus apdovanojo puikiu oru ir grožiu, tad džiaukimės tuo be dramų.

 

P. S. Dalijuosi savo nuotraukomis iš žiemiškos savaitės.

 

Maištinga Siela

Lietuvos gamtos grožis fotografijose (fotografas – V. Stumbrys)

Sveiki,

 

Pamačiau fotografo Virginijaus Stumbrio šias nuotraukas ir... tiesiog negaliu nepasidalyti! Jos buvo patalpintos viename iš socialinių tinklų, tad prieinamos viešai, vadinasi, galima ir visiems pasidžiaugti.

 

Šiaip dažnai ir daug fotografijų talpinama apie Lietuvos grožį, bet šitas (ir kitose) iškart pajutau kaip savas. Lietuvos gamtos peizažai, spalvos, kompozicija – tris kartus VAU!

 

Galima pasižiūrėti daugiau, eFoto.lt autorius turi paskyrą, galite atrasti daugiau neįtikėtinų nuotraukų: https://www.efoto.lt/user/virginijus_stumbrys

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas William Paul Young apie gyvenimo kančią ir grožį, prasmę ir pokyčius

 Sveiki,

Labai seniai, kai dar blaškydavausi Vilniaus gatvėmis ir buvau tarsi su išlupta siela, ėmiau ir iš paskutinių skatikų nusipirkau amerikiečių rašytojo Williamo P. Youngo romaną „Trobelę“, tikėdamas viršelio skambiomis antraštėmis, kad šioji knyga pakeis manąjį gyvenimą. Tai nėra savipagalbos knyga, bet tąkart perskaičiau, nuteikė kaip kūrinys optimistiškai, tačiau poveikio, deja, žadėto nebuvo. Gal ne laiku ir ne vietoj? Pasirodžiusi ekranizacija verčiama „Pašiūrė“ dar labiau nuvylė, tačiau visgi visada, prie ko prisilietei, vienaip ar kitaip grįžta.

Šiandien iš bernardinai.lt puslapio sužinojau, kad William P. Young gegužės 11 dieną sukanka 70 metų. Bernardinai.lt labai riekalingas portalas, neįtikėtina, kaip jis išsilaikė tiek metų! Jis taip pat savo facebooko puslapyje skelbia dienos citatas.

„Nepamiršk, kad nepaisant viso tavo skausmo ir sielvarto tave supa grožis, kūrybos stebuklas, menas, muzika ir kultūra, juokas ir meilės garsai, šnabždamos viltys ir šventės, naujas gyvenimas ir pokyčiai, susitaikymas ir atleidimas.“ William P. Young

William Paul Young (gimęs 1955 m. gegužės 11 d.) yra kanadiečių rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo debiutinio romano „Trobelė“ („The Shack“), kuris tapo neįtikėtinu pasauliniu bestseleriu. Jo gyvenimo kelias iki literatūrinės sėkmės buvo vingiuotas ir paženklintas tiek džiaugsmais, tiek iššūkiais, kurie vėliau atsispindėjo jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Young užaugo Naujosios Gvinėjos aukštumose, kur jo tėvai dirbo misionieriais tarp vietinių Dani žmonių. Ši ankstyva patirtis, būnant tarp skirtingų kultūrų ir religinių perspektyvų, formavo jo atvirą ir tolerantišką požiūrį į tikėjimą ir dvasingumą. Vėliau šeima persikėlė į Kanadą, kur Young patyrė sunkumų prisitaikant prie naujos aplinkos ir susidūrė su asmeninėmis traumomis. Jis studijavo religijos mokslus ir kurį laiką dirbo įvairiose srityse, įskaitant darbus statybose ir ofise. Šie įvairūs gyvenimo etapai suteikė jam gilios įžvalgos apie žmogiškąją patirtį, skausmą, praradimą ir atleidimo svarbą, kurios vėliau tapo pagrindinėmis jo kūrybos temomis.

Romano „Trobelė“ istorija yra ne mažiau įdomi nei paties autoriaus gyvenimas. Iš pradžių Young šią istoriją parašė kaip dovaną savo šeimai ir draugams, norėdamas jiems perteikti savo asmeninį supratimą apie Dievą ir atleidimą po didelės tragedijos. Knyga pasakoja apie Mackenzi Allen Phillips, kuris po siaubingos dukters nužudymo giliai grimzta į sielvartą ir kaltės jausmą. Praėjus keleriems metams po tragedijos, jis gauna mįslingą kvietimą sugrįžti į trobelę, kurioje įvyko nusikaltimas. Ten jis susitinka su trimis neįprastomis būtybėmis, įkūnijančiomis Šventąją Trejybę – Dievą Tėvą (vaizduojamą kaip malonią afroamerikietę moterį, vardu Papa), Jėzų ir Šventąją Dvasią (vaizduojamą kaip azijietę moterį, vardu Sarayu). Praleisdamas laiką su jomis, Mack giliai išgyvena savo skausmą, užduoda sudėtingus klausimus apie Dievo prigimtį ir blogio egzistavimą pasaulyje, ir galiausiai atranda kelią į atleidimą ir gydymą. Knyga pirmą kartą buvo išleista 2007 m. gegužės mėn. ir iš pradžių buvo savarankiškai išleista. Vėliau ji sulaukė didžiulio populiarumo, tapo ilgalaikiu bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų. „Trobelė“ sukėlė nemažai diskusijų dėl savo netradicinio Dievo vaizdavimo ir teologinių interpretacijų, tačiau daugelis skaitytojų ją įvertino už nuoširdų ir jaudinantį požiūrį į skausmą, tikėjimą ir atleidimą.

William P. Young savo interviu ir rašymuose dažnai dalijasi savo nuostatomis apie rašymą, kūrybą ir žmones. Jis pabrėžia, kad rašymas jam yra ne tiek profesija, kiek būdas tyrinėti savo vidinį pasaulį ir megzti ryšį su kitais žmonėmis. Jo kūrybos varomoji jėga yra noras dalytis savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimis, ypač susijusiomis su skausmu, praradimu ir vilties paieškomis. Young tiki, kad kiekvienas žmogus turi unikalią ir vertingą istoriją, kurią verta papasakoti. Jis ragina rašytojus būti drąsiems ir nuoširdiems savo kūryboje, nebijoti pažeidžiamumo ir leisti savo asmeninėms patirtims praturtinti pasakojimus. Rašytojas taip pat akcentuoja kūrybos kaip bendradarbiavimo su Dievu arba aukštesne jėga idėją, teigdamas, kad kūrybinis procesas gali būti dvasinė praktika. Kalbėdamas apie žmones, Young išreiškia gilų tikėjimą jų gebėjimu augti, keistis ir rasti prasmę net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos atleidimo, empatijos ir meilės temos, kurias jis laiko esminėmis žmogiškųjų santykių ir asmeninio išsipildymo sąlygomis. Young savo rašymu siekia ne pateikti galutinius atsakymus, o skatinti dialogą, kelti klausimus ir atverti naujas perspektyvas į gyvenimą, tikėjimą ir tarpusavio supratimą.

Maištinga Siela

Gongshi, suiseki – akmenų menas, filosofija ir grožis apie akmenis (kas tai?)

Gongshi Kinijoje

Gongshi, arba mokslininko akmenys, yra natūraliai susiformavę akmenys, kuriuos Kinijos mokslininkai ir intelektualai šimtmečius vertino dėl jų unikalios formos, tekstūros, spalvos ir garso, kurį jie skleidžia juos palietus. Šie akmenys nėra tiesiog dekoratyviniai objektai; jie yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje ir filosofijoje, atspindėdami daoizmo, konfucianizmo ir budizmo principus. Idealiu gongshi laikomas akmuo, kuris yra asimetriškas, perforuotas, raukšlėtas ir plonas, tarsi būtų suformuotas pačios gamtos dvasios. Jų formos dažnai primena miniatiūrinius kalnus, urvus ar kitus gamtos peizažus, kviesdami į kontempliaciją apie didingą pasaulio tvarką ir žmogaus vietą jame.

Kinijoje gongshi turėjo ir tebeturi daugialypę prasmę. Istoriškai jie buvo neatsiejama mokslininko studijos dalis, simbolizuodami rafinuotumą, intelektualumą ir harmoniją su gamta. Akmenys buvo naudojami kaip meditacijos ir įkvėpimo šaltinis, padedant intelektualams atsiriboti nuo kasdienybės šurmulio ir susitelkti ties mokslu, poezija ar kaligrafija. Gongshi taip pat buvo vertinami kaip meno kūriniai ir dažnai tapdavo dovanojimo, kolekcionavimo ir prekybos objektais. Aukštos kokybės akmenys galėjo būti labai brangūs ir perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijos. Be to, gongshi kartais turėdavo ir religinę reikšmę, būdami altorių ar šventyklų puošmena, simbolizuojanti amžinybę ir nemirtingumą.

Nors gongshi yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje, jų unikalus grožis ir simbolinė prasmė patraukė ir kitų kultūrų dėmesį. Japonijoje panašūs akmenys, vadinami suiseki, taip pat yra vertinami dėl jų estetinės ir kontempliatyvios vertės, nors japonų požiūris dažnai būna minimalistiškesnis. Vakaruose gongshi pirmiausia yra žinomi kaip meno kūriniai ir kolekcionavimo objektai. Jie vertinami dėl savo neįprastos formos ir natūralaus grožio, kartais netgi lyginami su abstrakčiuoju skulptūros menu. Vis dėlto, Vakarų kultūroje dažnai prarandamas gilus filosofinis ir kultūrinis kontekstas, kuris gongshi suteikia ypatingą reikšmę Kinijoje. Nepaisant to, susidomėjimas gongshi pasaulyje auga, o jų vertė kaip unikalių gamtos ir kultūros artefaktų yra vis labiau pripažįstama.

Gongshi Japonijoje – suiseki

Japonijoje yra žinomi kaip suiseki (水石), pažodžiui reiškiantys "vandens akmuo". Šis pavadinimas pats savaime atspindi vieną iš pagrindinių suiseki vertinimo aspektų – akmens gebėjimą sužadinti vandens ir su juo susijusių gamtos peizažų, tokių kaip salos, pakrantės ar kriokliai, įspūdį. Nors suiseki tradicija atkeliavo į Japoniją iš Kinijos, per šimtmečius ji įgavo savitą estetiką ir reikšmę, pritaikytą japonų kultūrai ir meniniam skoniui.

Japonijoje suiseki nėra tik gražūs akmenys, o veikiau miniatiūriniai gamtos peizažai, skirti kontempliacijai ir estetinio pasitenkinimo teikimui. Japonai vertina suiseki dėl jų sugebėjimo sužadinti mitate (見立て) – gebėjimo įžvelgti akmenyje gamtos esmę, net jei jo forma nėra tiesioginė realaus objekto kopija. Idealus suiseki turėtų būti natūraliai susiformavęs, pasižymėti harmoningomis proporcijomis, subtiliomis linijomis ir tekstūra, kuri sufleruoja apie ilgalaikį gamtos jėgų poveikį. Spalva taip pat svarbi, dažnai pirmenybė teikiama prislopintoms, natūralioms spalvoms. Svarbu ir akmens stabilumas bei svoris, suteikiantys jam tvirtumo ir ilgaamžiškumo pojūtį. Aukščiausios klasės suiseki dažnai turi kodawatari-kan (古渡り感) – senatvės ir laiko patirties pojūtį, tarsi akmuo būtų ilgai glūdėjęs gamtoje.

Suiseki Japonijoje yra glaudžiai susijęs su kitomis tradicinėmis meno formomis ir estetiniais principais. Jie dažnai eksponuojami kartu su bonsai, sukuriant darnią gamtos miniatiūrą, kur akmuo gali simbolizuoti žemę, o bonsai – medį. Suiseki taip pat užima svarbią vietą tokonoma – specialioje nišoje tradiciniuose japonų namuose, skirtoje meno kūriniams eksponuoti, taip pabrėžiant akmens vertę ir grožį. Be to, suiseki gali būti naudojami kaip kontempliacijos objektai ar dekoracijos arbatos ceremonijos metu, atspindintys wabi-sabi filosofiją, kuri vertina paprastumą, netobulumą ir efemeriškumą. Taigi, suiseki japonams yra ne tik kolekcionavimo objektas, bet ir būdas artimiau patirti gamtos grožį, skatinti ramybę ir harmoniją savo viduje.

Gongshi ir suiseki Europoje ir Šiaurės Amerikoje

Vakarų civilizacija, apimanti Europą ir Šiaurės Ameriką, susidomėjo unikaliais Kinijos gongshi ir Japonijos suiseki akmenimis palyginti neseniai, daugiausia XX amžiaus antroje pusėje. Nors pavieniai meno entuziastai ir kolekcionieriai galėjo atrasti šį neįprastą meną ir anksčiau, platesniam visuomenės pažinimui ir įvertinimui reikėjo laiko. Iš pradžių šie akmenys dažnai buvo pristatomi kaip egzotiški Azijos meno artefaktai, neatsiejamai susiję su Vakaruose anksčiau populiarumo sulaukusiais bonsai ir penjing menais. Europoje ir Šiaurės Amerikoje gongshi ir suiseki patraukė dėmesį pirmiausia savo išskirtiniu estetiniu patrauklumu ir natūralia, dažnai neįprasta forma. Žiūrovus žavėjo akmenų gebėjimas priminti įvairius gamtos peizažus, sužadinti vaizduotę ir sukurti subtilią ramybės bei kontempliacijos atmosferą. Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai ėmė vertinti akmenų formą, spalvą, tekstūrą ir jų retumą. Skirtingai nuo gilių kultūrinių ir filosofinių asociacijų, būdingų Rytų tradicijoms, Vakarų požiūris dažnai buvo labiau orientuotas į akmens vizualinį ir skulptūrinį aspektą.

Vis dėlto, augant bendram susidomėjimui Azijos kultūra ir menu, Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai pradėjo gilintis į gongshi ir suiseki kultūrinę bei filosofinę reikšmę. Buvo pradėtos rengti specializuotos parodos, leidžiamos informatyvios knygos ir straipsniai, siekiant pristatyti šį unikalų meną platesnei auditorijai. Formavosi vietinės suiseki asociacijos ir klubai, vienijantys entuziastus, kurie noriai mokėsi akmenų vertinimo principų, dalijosi savo sukauptomis kolekcijomis ir propagavo šį meną. Keletas žymių tyrinėtojų ir meno istorikų reikšmingai prisidėjo prie gongshi ir suiseki pristatymo bei analizės Vakarų pasaulyje. Vincent Covello ir Yuji Yoshimura savo fundamentaliu veikalu "The Japanese Art of Stone Appreciation: Suiseki and Its Use With Bonsai" padėjo pagrindus Vakarų supratimui apie suiseki ir jo ryšį su bonsai menu. Felix G. Rivera, žymus suiseki entuziastas ir tyrinėtojas, savo gausiais straipsniais ir knygomis aktyviai skleidė žinias apie šį meną Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kinų meno žinovas ir prekiautojas Kemin Hu savo knyga "The Spirit of Gongshi: Chinese Scholar's Rocks" atvėrė Vakarų skaitytojams gongshi pasaulio subtilybes. Žymus kinų meno kolekcionierius Richard Rosenblum savo įspūdinga gongshi kolekcija, pristatyta tiek parodose, tiek knygoje "Worlds Within Worlds: The Richard Rosenblum Collection of Chinese Scholars' Rocks", taip pat prisidėjo prie šio meno populiarinimo. Galiausiai, Thomas Elias ir Hiromi Nakaoji, įkūrę Viewing Stone Association of North America (VSANA), aktyviai organizuoja renginius ir leidžia informacinius biuletenius, skirtus gongshi ir suiseki sklaidai Šiaurės Amerikoje. Šių ir kitų dedikuotų asmenų dėka gongshi ir suiseki pamažu atranda savo nišą Vakarų meno ir kultūros peizaže, praturtindami jį savo unikaliu natūraliu grožiu ir gilia filosofine potekste. Nors Vakarų požiūris dažnai skiriasi nuo tradicinio Rytų suvokimo, susidomėjimas šiuo menu nuolat auga, o jo vertė kaip savito dialogo tarp žmogaus ir gamtos yra vis labiau pripažįstama.

Lietuvoje?

Prieš keletą metų, dar 2011 metais, naujienų portalas Delfi publikavo straipsnį pavadinimu "Suiseki: akmenyje atgyjantis pasaulis", kuris rodo, kad bent jau suiseki terminas ir pagrindiniai šio meno principai buvo pristatyti Lietuvos visuomenei. Straipsnyje buvo aprašoma suiseki meno esmė, jo ryšys su gamta ir vertinimo kriterijai. Tai leidžia manyti, kad tam tikras informuotumo lygis apie šį meną Lietuvoje egzistuoja.

Tačiau, ieškant informacijos apie aktyvias gongshi ar suiseki praktikuojančių bendruomenes, klubus ar reguliarias parodas Lietuvoje, rezultatai yra riboti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šis menas nėra plačiai praktikuojamas. Vis dėlto, atsižvelgiant į augantį susidomėjimą Rytų kultūra ir menais visame pasaulyje, yra tikėtina, kad Lietuvoje taip pat yra pavienių entuziastų, kurie domisi ir galbūt praktikuoja šį unikalų akmenų vertinimo meną savo asmeninėse kolekcijose ar kuriant kompozicijas.

Norint tiksliau sužinoti apie dabartinę gongshi ir suiseki meno praktiką Lietuvoje, reikėtų ieškoti informacijos meno galerijose, susisiekti su Lietuvos bonsų ar sodininkystės bendruomenėmis, nes šie menai dažnai būna susiję, arba ieškoti specializuotų meno forumų ir grupių internete, kuriuose galėtų būti Lietuvos entuziastų.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 79: kaip sugriauti sieną tarp savęs ir pasaulio?

 

Photo. Mark Longo ir jo voverė, kurią jis buvo prisijaukinęs ir augino 7 metus. Visai neseniai, įskundus pavydiems kaimynams, atvyko departamento atstovai ir jie užmušė gražiąją voveraitę ir Marko Longo meškėną, nes demokratija tai leido. Kitaip sakant, vertinkime grožį, kurį turime, nes į jį vieną dieną gali pasikėsinti vyriausybė visiškai lygioje vietoje. Mark Longo įrašų su vovere galite pasižiūrėti internete, vyras taip pat atskiroje ir uždaroje platformoje užsiima ir onlyfans.com veikla. Galbūt tai kerštas?

 

Sveiki!

 

Kokia puiki ir rami diena. Važiavau namo ir gaudžiau tuos retus saulės spindulius, nes kelias dienas išvis nemačiau jokios saulės. Viskas klostosi stabiliai ir be didesnių pastangų. Taip, kartais reikia gyvenime daug pastangų priimti ar padaryti vienokius ar kitokius sprendimus ar pokyčius, tačiau kasdienybėje persistengimas ir persitempimas, noras viską atlikti maksimaliai gerai veda prie perdegimo, o perdegti niekas nenori, todėl kam save alinti tuo, ką galima padaryti ramiai ir su šypsena?

 

Horace Rutledge sako: „Jeigu į pasaulį žvelgiate siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūrite godžiai – jis godus! Tačiau jeigu žiūrite į jį atvirai, plačiai ir draugiškai, tai jame randate puikių žmonių!“ Ankstyvaisiais jaunystės metais buvau itin kategoriškas, o tai nebuvo lengva, nes visur susidurdavau su apibrėžtimi ir sienomis, kurios atsirado ne dėl kitų veiksmų ar įsitikinimų, bet dėl mano paties pozicijos, jog pasaulis teisingas tik toks, kokį aš jį pats matau ir kitaip negali būti. Visas likęs laikas yra tikriausiai to kategoriškumo griovimas, kuris tebevyksta sėkmingai dabar. Kaskart išėmus plytą iš tos sienos, nyksta riba ir pasaulis plečiasi, tampa paprastesnis ir malonesnis, nes nieko nereikia įrodinėti ar keisti, visi telpame po vienu pasaulio stogu, nors ir stereotipiškai skamba. Nestereotipiškai skamba tada, kai tai tampa ne vien žodžiai, bet ir įvyksta lūžis, pajautimas, kaip gera atsisakyti tai, kas kažkada atrodė kaip atribojantis teisingumas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 28: žiema ir jos teikiamas momentinis džiaugsmas!

 Sveiki,

 

Šiandien ir mane pasiekė pūga. Gatvėse strigo eismas. Automobilių ratai matėsi po apsnigtą asfaltą, mieste žibėjo jau kai kur įjungti kalėdiniai apšvietimai ir mano apsnigtas juodas skėstis pamažu tirpo karštame viešajame transporte. O kai išlipau! Kokia vėsuma, kad plaučiai net sako: ačiūūūūūūūū už vėsą! Tirpo tas sniegas ir žmonių prisnigtuose kapišonuose. Pamaniau sau, gera, kai yra to sniego, kai primena vaikystę ir pasivaikščiojimus po ilgo snygio kitą giedrą dieną po miškus. Karališkus miškus, kai sniegas atmuša savaime šviesą ir yra šviesiau, nei turėtų būti. Atrodo, kas čia tokio? O visgi potyris, kurį verta savaip susigrąžinti ir iš naujo patirti.

 

Laiptinėje vėl daužomi ir kratomi batai, pametamos pirštinės, vėluoja transportas. Paprasta. Argi ne stebuklas?

 

Jūsų Maištinga Siela