Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas William Paul Young apie gyvenimo kančią ir grožį, prasmę ir pokyčius

 Sveiki,

Labai seniai, kai dar blaškydavausi Vilniaus gatvėmis ir buvau tarsi su išlupta siela, ėmiau ir iš paskutinių skatikų nusipirkau amerikiečių rašytojo Williamo P. Youngo romaną „Trobelę“, tikėdamas viršelio skambiomis antraštėmis, kad šioji knyga pakeis manąjį gyvenimą. Tai nėra savipagalbos knyga, bet tąkart perskaičiau, nuteikė kaip kūrinys optimistiškai, tačiau poveikio, deja, žadėto nebuvo. Gal ne laiku ir ne vietoj? Pasirodžiusi ekranizacija verčiama „Pašiūrė“ dar labiau nuvylė, tačiau visgi visada, prie ko prisilietei, vienaip ar kitaip grįžta.

Šiandien iš bernardinai.lt puslapio sužinojau, kad William P. Young gegužės 11 dieną sukanka 70 metų. Bernardinai.lt labai riekalingas portalas, neįtikėtina, kaip jis išsilaikė tiek metų! Jis taip pat savo facebooko puslapyje skelbia dienos citatas.

„Nepamiršk, kad nepaisant viso tavo skausmo ir sielvarto tave supa grožis, kūrybos stebuklas, menas, muzika ir kultūra, juokas ir meilės garsai, šnabždamos viltys ir šventės, naujas gyvenimas ir pokyčiai, susitaikymas ir atleidimas.“ William P. Young

William Paul Young (gimęs 1955 m. gegužės 11 d.) yra kanadiečių rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo debiutinio romano „Trobelė“ („The Shack“), kuris tapo neįtikėtinu pasauliniu bestseleriu. Jo gyvenimo kelias iki literatūrinės sėkmės buvo vingiuotas ir paženklintas tiek džiaugsmais, tiek iššūkiais, kurie vėliau atsispindėjo jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Young užaugo Naujosios Gvinėjos aukštumose, kur jo tėvai dirbo misionieriais tarp vietinių Dani žmonių. Ši ankstyva patirtis, būnant tarp skirtingų kultūrų ir religinių perspektyvų, formavo jo atvirą ir tolerantišką požiūrį į tikėjimą ir dvasingumą. Vėliau šeima persikėlė į Kanadą, kur Young patyrė sunkumų prisitaikant prie naujos aplinkos ir susidūrė su asmeninėmis traumomis. Jis studijavo religijos mokslus ir kurį laiką dirbo įvairiose srityse, įskaitant darbus statybose ir ofise. Šie įvairūs gyvenimo etapai suteikė jam gilios įžvalgos apie žmogiškąją patirtį, skausmą, praradimą ir atleidimo svarbą, kurios vėliau tapo pagrindinėmis jo kūrybos temomis.

Romano „Trobelė“ istorija yra ne mažiau įdomi nei paties autoriaus gyvenimas. Iš pradžių Young šią istoriją parašė kaip dovaną savo šeimai ir draugams, norėdamas jiems perteikti savo asmeninį supratimą apie Dievą ir atleidimą po didelės tragedijos. Knyga pasakoja apie Mackenzi Allen Phillips, kuris po siaubingos dukters nužudymo giliai grimzta į sielvartą ir kaltės jausmą. Praėjus keleriems metams po tragedijos, jis gauna mįslingą kvietimą sugrįžti į trobelę, kurioje įvyko nusikaltimas. Ten jis susitinka su trimis neįprastomis būtybėmis, įkūnijančiomis Šventąją Trejybę – Dievą Tėvą (vaizduojamą kaip malonią afroamerikietę moterį, vardu Papa), Jėzų ir Šventąją Dvasią (vaizduojamą kaip azijietę moterį, vardu Sarayu). Praleisdamas laiką su jomis, Mack giliai išgyvena savo skausmą, užduoda sudėtingus klausimus apie Dievo prigimtį ir blogio egzistavimą pasaulyje, ir galiausiai atranda kelią į atleidimą ir gydymą. Knyga pirmą kartą buvo išleista 2007 m. gegužės mėn. ir iš pradžių buvo savarankiškai išleista. Vėliau ji sulaukė didžiulio populiarumo, tapo ilgalaikiu bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų. „Trobelė“ sukėlė nemažai diskusijų dėl savo netradicinio Dievo vaizdavimo ir teologinių interpretacijų, tačiau daugelis skaitytojų ją įvertino už nuoširdų ir jaudinantį požiūrį į skausmą, tikėjimą ir atleidimą.

William P. Young savo interviu ir rašymuose dažnai dalijasi savo nuostatomis apie rašymą, kūrybą ir žmones. Jis pabrėžia, kad rašymas jam yra ne tiek profesija, kiek būdas tyrinėti savo vidinį pasaulį ir megzti ryšį su kitais žmonėmis. Jo kūrybos varomoji jėga yra noras dalytis savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimis, ypač susijusiomis su skausmu, praradimu ir vilties paieškomis. Young tiki, kad kiekvienas žmogus turi unikalią ir vertingą istoriją, kurią verta papasakoti. Jis ragina rašytojus būti drąsiems ir nuoširdiems savo kūryboje, nebijoti pažeidžiamumo ir leisti savo asmeninėms patirtims praturtinti pasakojimus. Rašytojas taip pat akcentuoja kūrybos kaip bendradarbiavimo su Dievu arba aukštesne jėga idėją, teigdamas, kad kūrybinis procesas gali būti dvasinė praktika. Kalbėdamas apie žmones, Young išreiškia gilų tikėjimą jų gebėjimu augti, keistis ir rasti prasmę net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos atleidimo, empatijos ir meilės temos, kurias jis laiko esminėmis žmogiškųjų santykių ir asmeninio išsipildymo sąlygomis. Young savo rašymu siekia ne pateikti galutinius atsakymus, o skatinti dialogą, kelti klausimus ir atverti naujas perspektyvas į gyvenimą, tikėjimą ir tarpusavio supratimą.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 81: liūdesio neignoruok, bet ir neleisk jam išvešėti!

 

Sveiki,

 

Sekmadienio gilus lapkričio vakaras. Orai tokie, kad kai atsikeldavau, galvodavau, kad jau vakaras, nes rimtesnį darbelį tenka dirbti dienos metu prie lempų. Dangus – stora manų košė ir saulės nė nematyti, negana to, dar ir vėjas, ir lietus taip spaudžia, kad lapkritis iš tikrųjų pasirodė visu savo gražumu.

 

Lapkričio 17 dieną taip pat poetės Salomėjos Neries gimtadienis. Skorpionas.

 

Nors ne apie ją, o apie tą liūdesį, kuris dunda visą savaitę krūtinėje. Net nežinau, kiek tai priklauso nuo to pilko ir tamsaus oro, bet tikriausiai, kad nelabai, nes, jeigu tu laimingas, tai visi orai geri! Visgi liūdesys yra toks dalykas, su kuriuo reikia atsargiai. Psichologai sako, kad nieko tokio paliūdėti ir išliūdėti, bet mane tai veda į depresiją, nes liūdėti truputį ir išliūdėti nemoku. Reikia tą liūdesį neignoruoti, neflirtuoti su juo, bet apgauti. Negalima juo mėgautis ir įkristi į jo vibracijas, nes tai tiesus kelias į aukos poziciją ir prie to, kad nieko nebesinori daryti, nes prasta nuotaika, nėra energijos, nėra prasmės. Reikia vis tiek fokusuotis į šviesias mintis ir veiklą, užsiimti kažkuo, kad kuo mažiau siurbčiotum to liūdesio, nes, jeigu jam neduosime peno, jis pamažu atslūgs ir nepasireikš.

 

Visatos dėsniai labai paprasti, tai ką artikuliuojame dažnai, tą ir didiname, taip ir jaučiamės Jeigu galvojame, kad esame nelaimingi, tai nelaimingumas ir didėja, mūsų savijauta prastėja, todėl reikia dėti pastangų PAČIAM ir nepasiduoti liūdesio demonams, kurie gali įtraukti į savigailos ir saviplakos liūną. Svarbu ryžtingai apsispręsti, kad, nepaisant visko, yra dėl ko džiaugtis ir tuos aspektus išgryninti, juos įvardyti ir apie juos galvoti gerai ir didinti tą malonumą. Juk malonu tiesiog gyventi, nepaisant visų lūkesčių, įsitikinimų, kurie gali pailsėti ant suoliuko; nepaisant visko, juk malonu tiesiog būti, stengtis dėl savęs ir kitų, eiti ir būti kitiems maloniam, nes tik šitoks šviesos kelias gali būti iš tokio prislėgto lapkričio, o tas kelias ir žinojimas visada yra! Svarbu žinoti, kad ir kas benutiks, viskas yra ir bus gerai su manimi, viskas yra ir bus su manimi tik gerai, aš esu pasiruošęs čia ir dabar būti laimingas, nes tai yra mano apsisprendimas.

 

Žinau, skamba kaip eilinis koučerio algoritminis tekstas, bet tai veikia tik tada, kai nemąstai, o jauti!

 

Maištinga Siela  

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards

Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

Būsena, kai nieko nenori daryti ir nežinai, ko nori

 

Sveiki,

 

Pagaliau grįžau iš kelionių po Europą. Nežinau, kiek šalių pravažiavau, galiausiai pabaigoje viskas tapo taip mirgu-margu, kad viskas vienodai, tik norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Knygų taip ir neperskaičiau, neatradau šįkart daug ir dainų, kurių norėčiau klausytis, nes tiesiog nebuvo tiek laiko, kiek tikėjausi, bet pamačiau kur kas daugiau, o tai ir buvo mano kelionės tikslas. Bet baisiausia, kad šįkart ištiko kažkoks melancholijos priepuolis, nes sugrįžus nieko nenoriu daryti, o tuo labiau galvoti apie artėjančius darbus. Vos sugebėjau išsipakuoti daiktus, palaistyti gėles, peržiūrėti šaldytuvą ir, tiesą sakant, nebežinau, ką toliau galiu daryti, nes, atrodo, nieko nenoriu. Gal dėl tų Lietuvą užėjusių karščių? Namuose taip tvanku, kad ant nuskustų šerių po nosimi kaupiasi prakaitas ir druska. Nežinau, atrodo, kad niekam neturiu jėgų, nors pavargęs nesu, bet ir užmigti negaliu, atsipalaiduoti taip pat, tarsi turėčiau padaryti kažką labai reikšmingo, bet nežinau ką. Turėčiau čia taip pat kažką įspūdingo parašyti, tačiau ir tam šiandien nelabai galiu, atrodo, lyg ir grįžau turėdamas daug įspūdžių, tačiau išsisėmiau tiek, kad nieko rimto, gero ir pozityvaus nebegaliu suregzti. Kažko noriu, bet nežinau ko. O nedaryti nieko – irgi varo į depresiją. Taigi kol kas tokios būsenos ir tikriausiai reikia jas priimti ir suvirškinti.

 

Jūsų Maištinga Siela