Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 189: pabandyki suvokti begalybę ir menki rūpesčiai sumenks

 

Sveiki!

Mes daug kalbame apie begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių, kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.

Kas pasakys, kad nesame begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai beveik... poezija.

Maištinga Siela

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards

Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

Enso ratas (Zen apskritimas): kaip išlaikyti sąmoningumą ir pasirinkti geriausius sprendimus?

 Sveiki,

Antrąją peršalimo ligos dieną pagalvojau, kad šioji diena yra dovana. Pastaraisiais metais retai tą pajaučiu, bet nuolat (pa)galvoju, tačiau tikrovės nepakeisi, jeigu neįdėsi į galvojimą jausmo, kuris vestų ir prie veiksmo, o veiksmas prie pokyčio. Mintis nesimanifestuoja dėl automatizmo, todėl galvoju, kiek vargo Rytų krašto tikintiesiems praktikantams, kurie po žirnį sukiodami tarp pirštų maldos karoliukus kalba savo mantas. Pavyzdžiui: „Viskas yra ir bus gerai“. Kas per teiginys, jeigu sakydami jį nieko nejaučiame? Kad ir tūkstančius kartų per savaitę? Kol žodis, nesutampa su mintimi, kol mintis neįskelia emocinės kibirkšties, kol emocija neužplūsta kūno ir nepakeičia mūsų ląstelėse esančių atomų transformacijai...

Šiandien po sporto (oho, kiek laiko nesportavau, apleidau savo kūną dėl kasdienės rutinos, dėl psichinio išsekimo ir nepasitenkinimo, jog nebeturiu tam laiko, jog atlieko mechaninius ir jokių pokyčių neduodančius darbus ir t. t. – įsitikinimų kalnų kalnai!), visgi po sporto ir vonios procedūrų pasidariau kavos puodelį ir žiūrėjau į apniukusį pavasarį (juk neseniai šviesa pergalėjo tamsą, jau po pavasarinio lygiadienio, vadinasi, šviesos vis daugiau ir daugiau – savotiški pagoniški Naujieji metai!). Gerdamas kavą ir žiūrėdamas į kiemą, kur pro langą matosi pravoslaviškos cerkvės auksiniai svogūnbokščiai, prisiminiau vadinamąjį japonišką zen ratą, kuriuo dabar iliustruoju šį įrašą. Ratas, kurį apsukau, vieta ir įsitikinimai, nuo kurių bėgau, vėl mane lyg gravitacinė jėga grąžino prie kūrybos ir savęs rūpinimosi. Kaip noriu, jog tai nebūtų vien tik peršalimo padarinys, o iš tikrųjų kasdienė savirūpybos ir savigydos praktika.

Zen ratas arba enso ratas yra tam tikra praktika ir filosofija. Cituoju: „Zen filosofijoje enso ženklas reiškia vienu ar dviem potėpiais pieštą ratą, išreiškiantį momentą, kuomet protas atsitraukia ir leidžia kūnui bei dvasiai kurti. ​Tikima, jog tik tas, kuris yra protiškai bei dvasiškai vientisas, gali nupiešti tikrą enso. Enso simbolizuoja švytėjimą, jėgą, eleganciją, visatą ir mu (tuštumą).“

Vienu metu gerdamas kavą ant stalo pamačiau vakar keptą vištieną. Vėl pažvelgiau pro langą ir bandžiau įsivaizduoti tai, nuo ko paprastai vakarietiškas protas bėga. Įsivaizduoti visus gyvus sutvėrimus už lango, kuriuos esu suvalgęs arba ragavęs, kai jie dar buvo gyvi (ar jie tilptų į Nojaus laivą, ar nusidriektų toliau, nei dabar matoma cerkvė?). Sakoma, kad maistas yra informacija ir, jeigu tu įsileidi į save paskersto gyvulio informaciją, pasidaliji su juo savo likimu ir priimi jo likimą (panašiai, kai žmogus perpila kitam žmogui kraują, arba paaukoja organą). Tai susaisto. Staiga ir vėl pajutau, jog esame žmonės gyvenantys iš kitų mirties. Ir keista, ar to suvokimo pakanka padaryti sprendimui rinktis kitą racioną? Mes ryjame vieni kitus šios Žemės oro dujų akvariume ir visa tai iliustruojame moraliniais pančiais bei mokslu.

Ko reikia, kad žmogus nuspręstų būti tiesiog laimingas be išorinių sąlygų? Vėl prisiminiau zen ratą, kuris lyg imunitetas apibrėžia esantį subjektą apskritimo viduje nuo pagundų būti irzliam, nesąmoningam, paskendusiam savigailos pelkėje. Prisiminiau savo naujametinį sveikinimą ir pastangas būti laimingam per pasirinkimus, pagrįstus švariu protu ir valia, atsisakant toksiškų variantų. Kaip išlaikyti tą tvirtą stuburą stovint zen rato viduje, kai smegenys, protas ir emocijos šitiek laiko buvo pripratusios prie prastos nuotaikos narkotikų? Kaip atjunkyti smegenis nuo to, į ką paprastai drugiai skrenda ir sudega?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie poetų, filosofų ir politikų laisvę ir nelaisvę

 

 

Sveiki,

„Poeto ir filosofo būtis laisviausia, nes individualiausia; politiko – labiausiai įrėminta; vieniems reikia atskiro, nors ir sunkaus kelio, kitiems bendro ir kuo patogesnio, vieni kalba kaip aš, kiti kaip mes; ne, nesupainioti – negalima vienu metu būti ir vandeniu, ir aliejum.“

 

Skaitydamas Viktorijos Daujotytės knygą „Sakiniai“ beregint pasineriu į tam tikrą egzistencinės pajautos filosofinius apmąstymus apie žmogaus kelio pasirinkimą. Be jokios abejonės, manding, jau ryškėja tendencija, kad už dvasinę laisvę paprastai galą su galu suduriantys kuklūs filosofai ir poetai yra apdovanoti dvasinėmis gelmėmis, o patogų materialų gyvenimą gaunantys politikai (atmetus visus tuos, kurie veržiasi į politiką iš idealizmo padaryti ką nors gera ir įsivelia į interesų kovas) tikriausiai susimoka kita kaina t. y. neturėdami tos dvasinės laisvės pajautos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Egzistencijos prieskoniai lifte

Sveiki,

Lifte nugirdau dviejų pensininkių pokalbį. Leidomės iš 7 į pirmą aukštą poliklinikoje. (Nemėgstu poliklinikų, kaip ir bet kurių medicininių įstaigų). Viena – ryškiai buvusi medicinos darbuotoja maigo naujoviškus naujo lifto mygtukus ir skundžiasi:

- Čia viskas taip sena! Šakės! Tikriausiai mus darbuotojus visus ir palaidos su visu šiuo pastatu.

- Būtų gerai, - atsako kita, ryškiai ne medicinos darbuotoja.

Šyptelėjau, kažkaip pagalvojau, kad seniai nebegalvoju, kur aš norėčiau būti palaidotas. Kažkaip nebeaktualu. Netgi beveik banalu. Bet dabar žinau – tikrai ne su tomis moterimis lifte ir ne tarp savo darbovietės sienų ar, neduok Dieve, kur nors rūsyje.

Po to moteris, kadangi liftas stoviniavo vos ne kiekviename aukšte, išvardijo visus savo giminaičius, kurie yra emigravę iš Lietuvos – jų labai daug. Nepamiršo paminėti net tų, kurie jau sudarė santuokas su užsieniečiais ir jau turi anūkų.

Liftas niekaip nenusileidžia. Moterys jau dirsčioja, kad šypsausi. Gerai.

- Trūksta mums besišypsančių jaunuolių, - sako viena.

Štai tau. Ne visada pensijinio amžiaus moterytės skuba pamokslauti. Užtenka pagirti, kad šypsosi.

- Bėgam greičiau iš šio lifto, kol visi čia nepasilaidojom, – sakau.

Mažas bereikšmis nuotykis, kad netgi ne nuotykis, o menka situacija, bet kiek joje egzistencinių briaunų: emigracija, senatvė, orumas, technologijos, filosofija ir kas tik norite. Viso labo keletas minučių, o, žiūrėk, visa Lietuva kaip ant veidrodžio.

Jūsų Maištinga Siela

Pasivaikščiojimas prie Baltijos jūros: Jūros ir žmogaus prigimtis

Paveiksl. William-Adolphe Bouguereau "Dante and Vergil".

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Neseniai vaikščiojau prie jūros ir galvojau apie tai, kaip pamažu senstame, tapdami Raudonosiomis milžinėmis – tai žvaigždės stadija, kai jos masė padidėja daug sykių, sudegindama šalia esančias planetas, ir ruošiasi sprogimui-supernovai. Kai kas tądien tolėliau rinko gintaro gabalėlius, buvo balandžio pirmoji savaitė, pats atšilimas, kai norisi eiti iš daugiabučių ir darbų į pasaulį ir prisisemti pilnas kišenes vėjų, akmenų, kriauklių, paukščių plunksnų, susipažinti su nepažįstamais, kai pasiilgsti kažin kokios archetipinės laisvės.

Jūra irgi sensta. Kartu su manimi. Lyg vienišas vyras su šunimi daugel metų vis ateitų į įlanką ir vis mažiau žaistų, vis mažiau lakstytų ir vis daugiau stebėtų horizontą, kur laivai tik neryškiais taškeliais išnyksta lyg vaiduokliai, kuriems nebelieka prasmės vaidentis. Vis mažiau taškytųsi bangomis ir vis labiau stebėtų veidrodines purslų duženas. Vis labiau skaitytų paauglių užrašus smėlyje – nešvankius ir tuos, kurie panašiūs į maldą ar bent meilės prisipažinimą.

Tas vėjas vis girdisi, lyg nematomas dinozauras lakstytų kopose tarp žolių, sulaukėjusių erškėtrožių, paliktų čia pat alkoholio butelių, lengvai permintų skardinių ir kluptų kopų įdubose it antsvarį turinčios moterys, mesdami griaučių šešėlių pjautuvus, nes vėjai kaip ir dinozaurai – tušiaviduriai, išlesti laiko termitų. Rodos, mirę kuršiai ateina tapyti paveikslų, nykstančių laivų ir gyvųjų, o vėjo dinozaurai jų neliečia, tik perkošia plaukus ir ilgesį, nuglosto akių obuolius, atverdami kažin kokius šulinius. Tokiais šuliniais žiūri į jūrą Velykų salos sukerpėjusios statulos.

Sensta ir jūra. Vis mažiau ir mažiau ji tampa jūra, vis daugiau kažkokia kuždesių sala, gal net ne sala, kažkokiu nepaglostytu žvėrimi, kuris norėtų paguodos, tačiau nesiryžta prisipažinti, kad iš jūros tapo žvėrimi, vis evoliucionuojanti gyvybe, kuri tuoj užsiropš į krantą ir pradės lyg ištikimas šuo laižyti neskustus vyro skruostus.

Jūra, ar tu ten? Ar savyje besi panaši į jūrą? Nuskendę laivai, gintarai ir išmirusios rūšys guli tarp nugrimzdusių torpedų ir XVII amžiaus šampano dėžių. Ar tebesi panaši į save savo kvaila prigimtimi būti tik jūra? Mudu senstame kartu. Mudu kvailėjame. Mudu kartu.

Jūsų Maištinga Siela

Trys bauginantys vyrui egzistenciniai dalykai: neplauti indai, dvasiniai reikalai ir prostata

Sveiki,

Ir vieną dieną ir į jūsų duris pasibels jehovistai ar mormonai... Ir nieko nenutiks. Pasakysit viso gero ir jie nepaliks jums bombos, nebent tam tikrų institucijų, jų „galvų“, finansuojamus lankstinukus, kuriuos be jokios širdies graužaties išmesite į šiukšlių dėžę. – Visada norėjau parašyti kažką panašaus, pagalvojau šiandien, kai įsijungiau kompiuterį ir pastūmiau nepribaigtą ir pernakt garavusį alaus butelį į šoną. Č. Bukovskis būtų tikriausiai ir tą išgėręs vietoj kavos. Ir ką čia sakyti? Nėra jėgų nei mankštai, nei svarmenims kilnoti, nei meditacija užsiiminėti ir kaip kokiam nusivylusiam namų šeimininkui rūgsta „bliūdai“ kriauklėje, kuriuos kruopščiai kiekvieną rytą išmazgoju. Nors ne, nusivylę namų šeimininkai, tokie kaip iš to kultinio serialo, nebūna tokie kaip aš, jie seksualūs, drąsūs, turi meilužių, vienerias civilines skyrybas ir turto dalybas, kartais aplanko dukras ir niekada nė vienos scenos nėra nusifilmavę prie viryklės ar, neduok Dieve, virtuvinės kriauklės, nėra kepę, virę sriubos, užtat flirtuoja sporto salėse su trenerėmis, o sėdėdami liuteronų bažnyčioje, skaičiuoja, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai santykiavo su kaimyne, kuri šyptelėjo už kelių suolų irgi sėdėdama su savo šeima... Mano kriauklė ne tokia, ji pilna iššūkių, rūgstančių kavos puodelių su pamazgomis. 

Vis nesąmoningai pagalvoju, kiek reikės vandens visa tam išplauti. Litrais ir eurais. Kiek? 20 litrų? Vienos vonios? Tai tikriausiai tiek reikia ir mano kaimynei iš trečio aukšto ir iš pirmo, ir visame mieste ir netgi pasaulyje, – o vanduo keliauja tais pačiais vamzdžiai, kažkur yra slėgio generatoriai, kurie pumpuoja ir stumia, pumpuoja ir stumia tą skystį kiauras paras, metus, dešimtmečius... Kasdien gėlo vandens vis mažėja, su kiekvienu prakeiktai palaimintu lašu iš čiaupo, papsinčiu it nevaldomu šlapimu dėl išvešėjusios prostatos, kurios nepasitikrinau, nes manau, kad dar per jaunas, dar negali manęs paliesti onkologijos aligatoriai. Sakysite, esu perdėm pernelyg sentimentalus ekologas, na, tie, „durneliai žalieji“, kurie cypauja, užuot nesukūrę savo verslo, šnypščiantys ant pasisekusiųjų, kurie dirba nuo aušros iki sutemų ir neturi laiko galvoti nei apie bėgantį vandenį iš čiaupo, nei apie mormonų lankstinukus su biblijinio turinio iliustracijomis. Ir pasaulis jiems nesuskyla, nes vartojimas yra variklis, vartojimas yra nuostabus, pabandyk dabar nieko nevartoti, negali – vadinasi, esi toks pat susitepęs, kaip ir kostiumuotas ponas, sakysite man. Sakysite, kad leidžiu vandenį tiek, kiek noriu, nes už jį susimoku, o pasibaigęs alaus butelis nėra jokia problema, jeigu tuoj galima jį pakeisti pilnu, o Bukovskis nebuvo vienintelis alkoholikas rašytojas...

Et, žemės zuikiai, indai patys mano nesusiplaus, o iš paprasto riebaluoto šaukšto kylanti rašliava apie egzistencijos lygmenis bei socialinio uzurpuoto aklumo, verčia mane smegenis skilti į tokį asociatyvų mąstymą, kad nebelieka konkrečios krypties – analitikai mane pažemintų, gamtamoksliai pasišaipytų, bet nustebau, kad paskutiniu metu atlikinėdamas įvairius testus vis daugiau surenku analinio mąstymo rezultatų – senstu? laikas tikrintis prostatą? O ne... Gal iš tikrųjų mano smegenų pusrutuliai bando vienas su kitu susisiekti, kaip automobilio laidų kibirkštys, kai bandome užvesti rankiniu būdu. Gal tas knapsintis vanduo, Bukovskis, mormonai ir pastumtas alaus butelis davė pradžią naujai dienai, užvedė rytinį motorą ir išplovęs rykus galiu judėti pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

Baltijos jūros dugnas: apie nesuderintus kasdieninius absurdiškus klausimus

Sveiki,

Naktį sapnavau, kad pas mane atėjo mano paties šešėlis. Žaidėme susėdę po stiklinėmis palmėmis baltai juodomis šaškėmis. Jis su juodais, o aš su baltais. Kalbėjome apie politiką, Putiną, propagandą ir gandrus. Spėliojome, kodėl Lietuvos nacionaliniu paukščiu laikomas gandras ir ar jis kaltas, kodėl Lietuva neskyrė Rusijai nė vieno balo „Eurovizijoje“. Kokia nuodėmė yra nesurinkti šuniuko kakučius ir ar už tai pateks kaimynė iš pirmo aukšto į pragarą, bet už vis labiausiai stebėjomės, kad Pietų Korėjoje neparduoda dezodoranto pažastims, pasirodo, korėjiečiai neturi ABCC11 geno, kuris „atsakingas“ už prasto kvapo sklidimą. Sutaupo tie azijiečiai ryžiams. O tai, kad Islandijoje kas dešimtas žmogus tampa rašytoju irgi propaganda? Gyvenimo propaganda. Atsitiktinumas, kad šiauriečiai mėgsta rašyti, norvegai mėgsta atimti vaikus iš šeimų, o mes mėgstame šaipytis iš šauktinių – o juk būta tokios temos šiemet brandos egzamine – apie juoką. Kažin, ką pati Grybauskaitė parašytų apie juoką, bet geriau jos neklausti, nes gi reikia klausimus iš anksto suderinti, kitaip liksi it musę kandęs.

Atsibundi ir supranti, kad šaškėmis visada pralaimi. Viskas aplink militarizuojasi ir nebesi tikras dėl ateities, įstatymai eina prieš žmogų, pensijinis amžius ilgėja, ligų nemažėja, tave be diskusijų gali atleisti iš darbo, nes tokie įstatymai, kažkokiems valdžios organams to reikėjo. Reikėjo iš Baltijos dugno traukti lėktuvus ir kūnus, ilgais vakarais laukti parskrendant į Lie-va-tu (L. Graužinienės terminas) Venckienės. O aš kaip tik prie jūros šiandien. Koks jausmas, kai žinai, jog molekulė ta pati dugne žino nuskendusius gyvenimus ir liečia tave, liečia su visomis išmatomis, tekančiomis į jūrą iš Kaliningrado, nes niekas ten nesutvarko vamzdžių – išdidumas, geriau tegu teka, nei priimti švedų siūlomą pagalbą. Palaukit, palaukit, o kiek kilometrų nuo Nidos iki Kaliningrado? Ak, taip, net šūdas platybėje pasimeta ir ištirpsta kaip sniegas, bet... geriau suderinkime sapnus su realybę kitoje konferencijoje, nes kol kas dėl šito klausimo nebuvo tartasi, o tai jau antras nesuderintas klausimas.

Jūsų Maištinga Siela