Rodomi pranešimai su žymėmis baltijos jūra. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis baltijos jūra. Rodyti visus pranešimus

2016 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Poilsis prie jūros. Kas yra šutra?






Sveiki, skaitytojai,

Aš kartais taip mažai rašau čia apie savo gyvenimą ir tai, ką pamatau. Turiu galvoje ne meno kūrinius, o pasaulį... Visus metus gyvenu prie jūros. Iki marių man kasdien 100 metrų, tačiau priėjimo dėl aukštų krantinės karkasų neturiu, todėl pasimiršta, kad visai šalia toks vandens telkinys, o dar tolėliau – jūra. Kartais atrodo, kad kai gyvenau sostinėje, jūrą pamatydavau dažniau, nei gyvendamas čia. Taip jau tikriausiai yra, kad labiausiai neįvertiname to, kas ranka pasiekiama.

Šiandien užsidegiau šią klaidą ištaisyti ir persikelti keltu į Smiltynę. Šiaip nemėgstu Melnragės, nes ten pilna žmonių, klykavimų, spūsčių. Geriausiai jaučiuosi, kai esu aš ir jūra. Dviese. Tuščia paplūdimys, kuriame galiu būti nuogas ir medituoti. Tokių progų nedaug, dažniausiai reikia užtaikyti ne sezoną, šiltą ir jaukią darbo dieną, nes savaitgalyje suartėti su gamta – be šansų!

Šiandien buvo šutra. Karšta vasariška diena, degino odą iki raudonio, tačiau maloniai atsigriebiau už tas tamsias dienas, kaip bateriją pakroviau kūną saulės energija. Stebėjau nuo kopos jūros tolį, sidabriniame spindėjime slenkančius laivus, kaip prie vandens tėvas žaidžia su dukra, moteris be liemenėlės skaito knygą po skėčiu nuo saulės... ir tokia laisvė, ir gaivumas, kai užeidavo koks debesukas ir numesdavo šešėlį. Pagalvojau: kaip gerai, kad galiu čia ir dabar būti, tiesiog būti, ir visai nesvarbu, kad į užpakalį prilindo to nuostabaus Baltijos smėlio. Cha! 

Dalijuosi keliomis fotografijomis iš savo išmaniojo. 

P. S.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sako:
 
šutrà (4) karštas, drėgnas oras, tvanka: Tokia š., net sunku kvėpuoti.

Jūsų Maištinga Siela

2016 m. balandžio 12 d., antradienis

Pasivaikščiojimas prie Baltijos jūros: Jūros ir žmogaus prigimtis

Paveiksl. William-Adolphe Bouguereau "Dante and Vergil".



Sveiki, brangūs skaitytojai,

Neseniai vaikščiojau prie jūros ir galvojau apie tai, kaip pamažu senstame, tapdami Raudonosiomis milžinėmis – tai žvaigždės stadija, kai jos masė padidėja daug sykių, sudegindama šalia esančias planetas, ir ruošiasi sprogimui-supernovai. Kai kas tądien tolėliau rinko gintaro gabalėlius, buvo balandžio pirmoji savaitė, pats atšilimas, kai norisi eiti iš daugiabučių ir darbų į pasaulį ir prisisemti pilnas kišenes vėjų, akmenų, kriauklių, paukščių plunksnų, susipažinti su nepažįstamais, kai pasiilgsti kažin kokios archetipinės laisvės.

Jūra irgi sensta. Kartu su manimi. Lyg vienišas vyras su šunimi daugel metų vis ateitų į įlanką ir vis mažiau žaistų, vis mažiau lakstytų ir vis daugiau stebėtų horizontą, kur laivai tik neryškiais taškeliais išnyksta lyg vaiduokliai, kuriems nebelieka prasmės vaidentis. Vis mažiau taškytųsi bangomis ir vis labiau stebėtų veidrodines purslų duženas. Vis labiau skaitytų paauglių užrašus smėlyje – nešvankius ir tuos, kurie panašiūs į maldą ar bent meilės prisipažinimą.

Tas vėjas vis girdisi, lyg nematomas dinozauras lakstytų kopose tarp žolių, sulaukėjusių erškėtrožių, paliktų čia pat alkoholio butelių, lengvai permintų skardinių ir kluptų kopų įdubose it antsvarį turinčios moterys, mesdami griaučių šešėlių pjautuvus, nes vėjai kaip ir dinozaurai – tušiaviduriai, išlesti laiko termitų. Rodos, mirę kuršiai ateina tapyti paveikslų, nykstančių laivų ir gyvųjų, o vėjo dinozaurai jų neliečia, tik perkošia plaukus ir ilgesį, nuglosto akių obuolius, atverdami kažin kokius šulinius. Tokiais šuliniais žiūri į jūrą Velykų salos sukerpėjusios statulos.

Sensta ir jūra. Vis mažiau ir mažiau ji tampa jūra, vis daugiau kažkokia kuždesių sala, gal net ne sala, kažkokiu nepaglostytu žvėrimi, kuris norėtų paguodos, tačiau nesiryžta prisipažinti, kad iš jūros tapo žvėrimi, vis evoliucionuojanti gyvybe, kuri tuoj užsiropš į krantą ir pradės lyg ištikimas šuo laižyti neskustus vyro skruostus.

Jūra, ar tu ten? Ar savyje besi panaši į jūrą? Nuskendę laivai, gintarai ir išmirusios rūšys guli tarp nugrimzdusių torpedų ir XVII amžiaus šampano dėžių. Ar tebesi panaši į save savo kvaila prigimtimi būti tik jūra? Mudu senstame kartu. Mudu kvailėjame. Mudu kartu.

Jūsų Maištinga Siela

2015 m. birželio 8 d., pirmadienis

Baltijos jūros dugnas: apie nesuderintus kasdieninius absurdiškus klausimus




Sveiki,

Naktį sapnavau, kad pas mane atėjo mano paties šešėlis. Žaidėme susėdę po stiklinėmis palmėmis baltai juodomis šaškėmis. Jis su juodais, o aš su baltais. Kalbėjome apie politiką, Putiną, propagandą ir gandrus. Spėliojome, kodėl Lietuvos nacionaliniu paukščiu laikomas gandras ir ar jis kaltas, kodėl Lietuva neskyrė Rusijai nė vieno balo „Eurovizijoje“. Kokia nuodėmė yra nesurinkti šuniuko kakučius ir ar už tai pateks kaimynė iš pirmo aukšto į pragarą, bet už vis labiausiai stebėjomės, kad Pietų Korėjoje neparduoda dezodoranto pažastims, pasirodo, korėjiečiai neturi ABCC11 geno, kuris „atsakingas“ už prasto kvapo sklidimą. Sutaupo tie azijiečiai ryžiams. O tai, kad Islandijoje kas dešimtas žmogus tampa rašytoju irgi propaganda? Gyvenimo propaganda. Atsitiktinumas, kad šiauriečiai mėgsta rašyti, norvegai mėgsta atimti vaikus iš šeimų, o mes mėgstame šaipytis iš šauktinių – o juk būta tokios temos šiemet brandos egzamine – apie juoką. Kažin, ką pati Grybauskaitė parašytų apie juoką, bet geriau jos neklausti, nes gi reikia klausimus iš anksto suderinti, kitaip liksi it musę kandęs.

Atsibundi ir supranti, kad šaškėmis visada pralaimi. Viskas aplink militarizuojasi ir nebesi tikras dėl ateities, įstatymai eina prieš žmogų, pensijinis amžius ilgėja, ligų nemažėja, tave be diskusijų gali atleisti iš darbo, nes tokie įstatymai, kažkokiems valdžios organams to reikėjo. Reikėjo iš Baltijos dugno traukti lėktuvus ir kūnus, ilgais vakarais laukti parskrendant į Lie-va-tu (L. Graužinienės terminas) Venckienės. O aš kaip tik prie jūros šiandien. Koks jausmas, kai žinai, jog molekulė ta pati dugne žino nuskendusius gyvenimus ir liečia tave, liečia su visomis išmatomis, tekančiomis į jūrą iš Kaliningrado, nes niekas ten nesutvarko vamzdžių – išdidumas, geriau tegu teka, nei priimti švedų siūlomą pagalbą. Palaukit, palaukit, o kiek kilometrų nuo Nidos iki Kaliningrado? Ak, taip, net šūdas platybėje pasimeta ir ištirpsta kaip sniegas, bet... geriau suderinkime sapnus su realybę kitoje konferencijoje, nes kol kas dėl šito klausimo nebuvo tartasi, o tai jau antras nesuderintas klausimas.


Jūsų Maištinga Siela