Sveiki,
Lifte nugirdau dviejų
pensininkių pokalbį. Leidomės iš 7 į pirmą aukštą poliklinikoje. (Nemėgstu
poliklinikų, kaip ir bet kurių medicininių įstaigų). Viena – ryškiai buvusi medicinos darbuotoja
maigo naujoviškus naujo lifto mygtukus ir skundžiasi:
- Čia viskas taip sena!
Šakės! Tikriausiai mus darbuotojus visus ir palaidos su visu šiuo pastatu.
- Būtų gerai, - atsako
kita, ryškiai ne medicinos darbuotoja.
Šyptelėjau, kažkaip
pagalvojau, kad seniai nebegalvoju, kur aš norėčiau būti palaidotas. Kažkaip
nebeaktualu. Netgi beveik banalu. Bet dabar žinau – tikrai ne su tomis
moterimis lifte ir ne tarp savo darbovietės sienų ar, neduok Dieve, kur nors
rūsyje.
Po to moteris, kadangi
liftas stoviniavo vos ne kiekviename aukšte, išvardijo visus savo giminaičius,
kurie yra emigravę iš Lietuvos – jų labai daug. Nepamiršo paminėti net tų,
kurie jau sudarė santuokas su užsieniečiais ir jau turi anūkų.
Liftas niekaip
nenusileidžia. Moterys jau dirsčioja, kad šypsausi. Gerai.
- Trūksta mums
besišypsančių jaunuolių, - sako viena.
Štai tau. Ne visada
pensijinio amžiaus moterytės skuba pamokslauti. Užtenka pagirti, kad šypsosi.
- Bėgam greičiau iš šio
lifto, kol visi čia nepasilaidojom, – sakau.
Mažas bereikšmis
nuotykis, kad netgi ne nuotykis, o menka situacija, bet kiek joje egzistencinių
briaunų: emigracija, senatvė, orumas, technologijos, filosofija ir kas tik
norite. Viso labo keletas minučių, o, žiūrėk, visa Lietuva kaip ant veidrodžio.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą