Apžvalga: Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 32 (3628), 2017 m. rugsėjo 8 d.

Sveiki gyvi,

Kaip gerai tie šeštadieniai, kai atsikeli jau gerokai įdienojus ir randi pašto dėžutėje savo mėgstamus leidinius ir gali keletą valandų skirti vien tik spaudai, ištiesus kojas ant stalelio ir laikant rankoje kavą ar arbatą. Vienas iš tokių leidinių Literatūra ir menas su puikiu Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti skirtu Luco Cranacho vyresniojo paveikslu Keturiolika šventųjų pagalbininkų 1505-09. Torgau šv. Marijos bažnyčia ant viršelio.

Šio numerio kertinis akmuo – Reformacija ir šiam įvykiui skirtas Fritz Habekuß straipsnis Šventoji rinkodara, kurį išvertė Vilma Mosteikienė. Priešingai nei galėjome tikėtis, centrinė figūra vaizduojama ne Martynas Liuteris, bet jo amžininkai dailininkai (tėvas ir sūnus) Cranachai, kurie meno pasaulyje suteikė Reformacijai savitą veidą. Tiesą sakant, man beveik nežinomi dailininkai atrodė visiškai nušvietė nauju aspektu Reformaciją. Ką galbūt M. Liuteris išsakė žodžiu, tą dailininkai išreiškė daile. Straipsnyje gana literatūriniais potėpiais atpasakojama Vitenbergo istorinė svarba visai žmonijai. 

Štai kitas straipsnis, kurį publikuoja Augustas Sireikis Dietinė Eucharistija man pasirodė pernelyg „mandriai“ parašytas ir skirtas absoliučiai įmantrių straipsnių skaitytojams, tad po kelių pastraipų ir tų sąvokų kratinių, bandant brėžti gyvenimo prasmę, prifarširuojant sakinį intelektualiomis aliuzijomis, pasidarė pernelyg slogu šeštadienio rytui, nors akis užkliuvo už tos šmaikščios pastraipos apie Songoką ir Jėzaus bei kraujo ir alaus palyginimus – šyptelėjau. 

Kas dar skaitėsi šiame numeryje? Ramūno Čičelio straipsnis Lenkija ir Lietuva: „Imagine“, skirtas amžinai diskusijai – Abiejų Tautų santykiams, kurie apibūdinami kaip „jokie“. Remdamasis populiariosios kultūros nūdienos tezėmis (žurnalas „Moteris“ ir t. t.), autorius bando pasakyti, kad geriausias tramplynas, puoselėjant mūsų santykius su Lenkija, yra dėmesys mūsų bendrai istorijai. Kalbama apie lietuvių susitelkimą tik į save, užgriebiant nacionalizmo sampratą. Ir žinoma, nepamirštant Č. Milošo vado kaip jau kultinio pavyzdžio, kaip derėtų vientisai žiūrėti į tautines tapatybes. Lengvas ir aktualus straipsnis buvo aktualus prieš 10-15 metų, bet manau, dar aktualus išliks tiek pat, kol keisis žmonių suvokimas apie savo tautinę tapatybę.

Vienas labiausiai suintrigavusių straipsnių buvo Brigitos Speičytės Atostogų skaitimai: kaip vertimas pagimdo furijas apie amerikiečių rašytojos Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kurį be atokvėpio perskaičiau metų pradžioje ir tapo vienu geriausiu šiais metais skaitytu romanu. Straipsnio autorė sumala vertėją ir redaktorę į miltus, atrasdama romano vertime daugybę loginių klaidų, bet iš esmės išlikdama korektiška „kaltina“ ne vertėją, bet skubėjimą atiduoti vertimą leidimui. Nepaisant loginių klaidų, man vis tiek romanas labai patiko, tad šmaikštus B. Speičytės pasakymas „tvirtas kaip telyčaitė“ iš esmės yra strėlė ne tik į „Moiras ir Furijas“, bet ir kokybiško vertimo stoką leidiniuose. 

Renata Šerelytė apžvelgia paaugliams (ir suaugusiems) perleistą fantastine klasika tapusias Žemjūrės trilogiją, akcentuodama, kad visgi kalba ir idėja turi eiti išvien, norint išvengti banalybių. Lygindama šią trilogiją su Žiedų valdovu, recenzentė šįkart negalanda dilde nagų ir atvirai giria knygas kaip vertus dėmesio skaitinius.

Agnė Alijauskaitė leidinio pabaigoje dalijasi savo eilėraščiais. Nepasakyčiau, kad patiko, tačiau kūriniuose „blizga“ atviras santykis su kultūra ir skaitytomis knygomis, tarsi bandant  tapatintis ir nusakyti aiškias ribas tarp to, kas esu „aš“ ir kas yra likęs pasaulis. Dominykas Norkūnas iš anglų išvertė amerikiečių autorių poezijos, tačiau perskaičius neužkliuvo nė vienas, kurį norėtųsi išmokti mintinai ar bent pasižymėti vieną kitą eilutę. Na nebent David Maltzer apie Lilit ir peilio puses. Kur kas stipresnis pasirodė pirmojo puslapio eilėraštis Šis kambarys, kurį sukūrė ką tik anapilin iškeliavęs amerikiečių poetas John Ashbery – įdomi sapno ir realybės filosofija, lengvai perteikta (ir išversta) be didesnių, kaip mėgstu sakyti, „pasimaivymų“.

Šmaikščiausias straipsnis Donaldas Trumpas. Kur prisišvartuos mėgstantysis seklius vandenis, kurį parašė Aleksandr Kustariov, o išvertė į lietuvių kalbą Irena Ramoškaitė. Šiame straipsnyje, kaip galite suprasti, kritikuojamas Amerikos prezidentas, o dar tiksliau – jo kalboje ir elgsenoje ieškoma priekabių, kurios iš esmės gana gerai argumentuotas. Nežinau, ar tai drąsu, ar ne, bet galiausiai autorius padaro išvadą, kad D. Trumpas yra sociopatas! (Taip, su šauktuku). Po viso gana charakteringo straipsnio visgi kyla klausimas, kurį labai atsargiai užgriebia autorius: kodėl žmonėms patinka sociopatiškų bruožų žmonės ir juos ima laikyti lyderiais.

Iš esmės viskas, kas man patiko. Kitų straipsnių dar neskaičiau, kadangi pasirodė, kad kol kas šeštadienio rytui man jie netinka. O ir kava baigėsi... vienas perliukas visgi įkrito – tai haiku konkursas Japonijoje, kuriam kasmet pateikiama (sunku patikėti) 2 milijonai kūrinių. Pirma mintis – o kas juos skaito ir atrenka, ir galiausiai išrenka patį pačiausią? Apie tai galėtų būti kitas straipsnis, o kol kas dalijuosi laimėtojos (pirmą kartą ne japonų tautybės išrinktą) haiku, kurią išvertė akla valtis. Haiku autorė – keturiolikmetė Gracey Starkey:

Nupjauta žolė

kimba prie mano batų

sujauktos mintys

Jūsų Maištinga Siela