Mintys: Amžina vasara irgi ne amžina

 Paveikslas: Thomas Dewing "Summer", 1890.

Sveiki,

Šiandien važiavau namo ir prieš užsukdamas į biblioteką, skaičiau kelyje periodinį leidinį Metai. Kažkaip padrikai – tai šen, tai ten. Lyg ir nieko gero nerasdamas, lyg ir recenzijas paskaitinėdamas nuo vidurio, paskutines pastraipas, nes tik toks, rodos, skaitymas autobuse ir tinkamas – padrikai žurnalistinis, antraštės ir esmė, kol galiausiai neatsiverčiau pirmojo žurnalo teksto, kurį parašė Laura Sintija Černiauskaitė. Nieko banaliau – apie vasarą, tačiau juk Metai ir visą kitą, apie ką dar galima rašyti įvade, jeigu ne apie metų laikus? Vėliau tekstas ima slinkti ir atsiveria begalinė nostalgija. Juk tai apie laiką, apie mūsų vasarą, kuri amžinai tęsiasi trumpais sujungimais. Ir apie senatvę, apie tai, kad ir ta vasara, kad ir kiek ji jungtųsi į visas vasaras kaip viena begalinė, galiausiai pasibaigs. Ir viskas.

Nepabaigiau šio Lauros Sintijos Černiauskaitės teksto, kažkaip po pirmo puslapio, kuris mane sutrikdė, nes, pasirodė, po visų tų verstinių publikacijų ir patetiškos poezijos ir noro išskrosti sielą bei paaiškinti anatomiškai jausmus, šis tekstas pasirodė kone tikriausias. Apie tai, kas yra čia ir dabar. Ir rugpjūtis, galvojau, žiūrėdamas į gatvę pro dulkiną autobuso langą, jau baigiasi, nors tris savaites beveik be sustojimo lijo ir tos vasaros lyg nebūta. Ir supratau, kad vasara pas mane yra viskas, ką galima įvardyti būtuoju laiku, mistinė erdvė, kuri transformuojasi į juslinę atmintį ir niekada vasara nėra geriausia ir nuostabiausia čia ir dabar. Kiek liūdna dėl to, kad vertė įgaunama tik viską jau patyrus. Bet tuo pačiu tai ir džiugina. Po to pagalvojau: ar gali džiuginti liūdni dalykai? 

Ir štai: mano stotelė, laikas lipti. Ir nėra minčių, jų kaip ir nebūta. Kaip ir tos vasaros. Kaip ir to teksto. Kaip ir to patirto menko sukrėtimo. Visas potyris pasiliko autobuse ir nuvažiavo tolyn, į šių metų vasarą...

Jūsų Maištinga Siela

Miestai, kurių nenugyvensime šiame gyvenime

Sveiki,

Neseniai buvau svetimos šalies sostinėje. Stokholmas. Pirmą sykį. Keistas jausmas toje „Šiaurės Venecijoje“. Išgyvenau vieną keistą baimę, kuriai neturiu sugalvojęs pavadinimo, bet gal fobijų meistrai sugalvos. Tada, stovėdamas ant skardžio, kur senamiesčio ir naujamiesčio salas laiko susikabinę seni tiltai ir pirmyn kateriais plaukia nepažįstami žmonės, pagalvojau: Dieve, koks gražus šis miestas ir aš esu jame ir manęs nėra. Jis išties toks gražus ir aš jo nespėsiu nei pažinti, nei išvaikščioti, nespėsiu jame nugyventi nei rudens, nei pavasario... 

Ir kas baisiausia – pasaulyje tiek daug miestų su savo istorijomis ir vaiduokliais (Stambulas, Barselona, Peterburgas, Buenos Aires, Tokijas, Praha...) ir aš jų nenugyvensiu ir jie manęs nepatirs ir aš jų niekada nepatirsiu kaip žmogus, visai ne kaip turistas, ne dokumentinių filmų žiūrėtojas, nenugirdęs faktų iš gido, ne iš lankstinuko. Miestų, įaugusių į Žemę, nepajudinamų, nenunešamų ir neperduodamų jokiais kitais būdais. Ir dėl to liūdna. Kažkaip... Kad tik kiekvienam iš tų nuostabių miestų mums galbūt per visą gyvenimą skirtas tik vienas.

Pagalvosite: maža čia ko – tik dar vienas miestas, dar vienas įsimylėjimas, prisirišimas ir nieko daugiau. Galbūt Jūs ir teisūs, o mano liūdesys šįkart suklydo ir mane dėl to apgavo.

Jūsų Maištinga Siela

Trys bauginantys vyrui egzistenciniai dalykai: neplauti indai, dvasiniai reikalai ir prostata

Sveiki,

Ir vieną dieną ir į jūsų duris pasibels jehovistai ar mormonai... Ir nieko nenutiks. Pasakysit viso gero ir jie nepaliks jums bombos, nebent tam tikrų institucijų, jų „galvų“, finansuojamus lankstinukus, kuriuos be jokios širdies graužaties išmesite į šiukšlių dėžę. – Visada norėjau parašyti kažką panašaus, pagalvojau šiandien, kai įsijungiau kompiuterį ir pastūmiau nepribaigtą ir pernakt garavusį alaus butelį į šoną. Č. Bukovskis būtų tikriausiai ir tą išgėręs vietoj kavos. Ir ką čia sakyti? Nėra jėgų nei mankštai, nei svarmenims kilnoti, nei meditacija užsiiminėti ir kaip kokiam nusivylusiam namų šeimininkui rūgsta „bliūdai“ kriauklėje, kuriuos kruopščiai kiekvieną rytą išmazgoju. Nors ne, nusivylę namų šeimininkai, tokie kaip iš to kultinio serialo, nebūna tokie kaip aš, jie seksualūs, drąsūs, turi meilužių, vienerias civilines skyrybas ir turto dalybas, kartais aplanko dukras ir niekada nė vienos scenos nėra nusifilmavę prie viryklės ar, neduok Dieve, virtuvinės kriauklės, nėra kepę, virę sriubos, užtat flirtuoja sporto salėse su trenerėmis, o sėdėdami liuteronų bažnyčioje, skaičiuoja, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai santykiavo su kaimyne, kuri šyptelėjo už kelių suolų irgi sėdėdama su savo šeima... Mano kriauklė ne tokia, ji pilna iššūkių, rūgstančių kavos puodelių su pamazgomis. 

Vis nesąmoningai pagalvoju, kiek reikės vandens visa tam išplauti. Litrais ir eurais. Kiek? 20 litrų? Vienos vonios? Tai tikriausiai tiek reikia ir mano kaimynei iš trečio aukšto ir iš pirmo, ir visame mieste ir netgi pasaulyje, – o vanduo keliauja tais pačiais vamzdžiai, kažkur yra slėgio generatoriai, kurie pumpuoja ir stumia, pumpuoja ir stumia tą skystį kiauras paras, metus, dešimtmečius... Kasdien gėlo vandens vis mažėja, su kiekvienu prakeiktai palaimintu lašu iš čiaupo, papsinčiu it nevaldomu šlapimu dėl išvešėjusios prostatos, kurios nepasitikrinau, nes manau, kad dar per jaunas, dar negali manęs paliesti onkologijos aligatoriai. Sakysite, esu perdėm pernelyg sentimentalus ekologas, na, tie, „durneliai žalieji“, kurie cypauja, užuot nesukūrę savo verslo, šnypščiantys ant pasisekusiųjų, kurie dirba nuo aušros iki sutemų ir neturi laiko galvoti nei apie bėgantį vandenį iš čiaupo, nei apie mormonų lankstinukus su biblijinio turinio iliustracijomis. Ir pasaulis jiems nesuskyla, nes vartojimas yra variklis, vartojimas yra nuostabus, pabandyk dabar nieko nevartoti, negali – vadinasi, esi toks pat susitepęs, kaip ir kostiumuotas ponas, sakysite man. Sakysite, kad leidžiu vandenį tiek, kiek noriu, nes už jį susimoku, o pasibaigęs alaus butelis nėra jokia problema, jeigu tuoj galima jį pakeisti pilnu, o Bukovskis nebuvo vienintelis alkoholikas rašytojas...

Et, žemės zuikiai, indai patys mano nesusiplaus, o iš paprasto riebaluoto šaukšto kylanti rašliava apie egzistencijos lygmenis bei socialinio uzurpuoto aklumo, verčia mane smegenis skilti į tokį asociatyvų mąstymą, kad nebelieka konkrečios krypties – analitikai mane pažemintų, gamtamoksliai pasišaipytų, bet nustebau, kad paskutiniu metu atlikinėdamas įvairius testus vis daugiau surenku analinio mąstymo rezultatų – senstu? laikas tikrintis prostatą? O ne... Gal iš tikrųjų mano smegenų pusrutuliai bando vienas su kitu susisiekti, kaip automobilio laidų kibirkštys, kai bandome užvesti rankiniu būdu. Gal tas knapsintis vanduo, Bukovskis, mormonai ir pastumtas alaus butelis davė pradžią naujai dienai, užvedė rytinį motorą ir išplovęs rykus galiu judėti pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

Apie niekada nevėluojantį pavasarį ir pavėlavusius mus pačius

Sveiki,

Šį pavasarį mano seniai primirštos dainos vėl ateina ir vaikšto po palėpę, stuksena lazdomis iš pusrūsių ir tiesiog nebegaliu. Kažkoks senas primirštas tyrumas iš vaikystės, tartum iš anų dienų, panagėm ateina vėsi šiluma, nutirpina ledynus, ir toks pavasaris kraujyje, jo šuliny, takuose ir už jo, už minčių paraštės, už koridoriaus sienų, durų staktų – riba, neištepta rašalu ir žodžiais.

Vaikšto tos dainos, judina kampuose susisukusias pilkas voratinklių galaktikas, šluosto dulkes nuo pusmėnulių akių vokų, lyg aštriu karvės liežuviu laižytų užmigusį mano kažkokią greitkelyje paliktą esybės dalį, o tas, dabartinis aš, lėkė ir nulėkė greitkeliais, pažadais ir pats pavirto kaip neišsipildžiusiu pažadu. 

Šioji daina apie mus visus, tą pasaulį, paliktą greitkelyje, nė neuždarius durų, kai atvėsta visos odinės sėdynės, pakilus draugui eiti, ir valytuvai uždūsta nutrankytų citrininių drugių sparneliais. Kažkas kirbteli – nuojauta, kurios buvo tiek daug ir beliko tik asociacijų sukeltas neatpažįstamas rezonansas, vibruojančios voratinklių gitaros jau be aiškios melodijos, kaip juostelėje tūkstantį kartų perrašytas garsas. Šitaip tarkšteli į asfaltą išgaruotas amoniako buteliukas. Šitaip šmėkštelime mes patys sau, palikti šoniniuose veidrodėlių sparneliuose. 

Jūsų Maištinga Siela