Filmas: "Rašytojas" / "The Writer"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Lietuvoje turime unikalų režisierių Romą Zabarauską, kuris vienintelis kine Marijos Žemėje kuria lietuvišką LGBTQ kiną. Šįkart apie jo filmą „Rašytojas“ (angl. The Writer) (2023) tikriausiai, jeigu neklystu, iš trilogijos „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ (2025), kuris pasirodys šiais metais.

 

Visgi buvau kone šventai įsitikinęs, kad R. Zabarauskas gali režisuoti gerai, tačiau jam papuola silpnoki scenarijai ir siužetai, tačiau šįkart pažiūrėjęs „Rašytoją“ pagalvojau visiškai priešingai: neblogas scenarijus, tačiau realizuota labai taupiai ir silpnokai. Žinau, kaip sudėtingai kartais reaguoja į kritiką kūrėjai, tačiau turiu lyg ir atsiprašinėdamas būti sąžiningas – filmas silpnokas ir bandžiau visaip žiūrėdamas pateisinti tam tikrus realizavimo sprendimus, kurie, manau, visgi buvo sprendžiami tikriausiai dėl pandemijos ir finansinių dalykų.

 

Istorija pasakoja apie du pagyvenusius vyrus – lietuvį Kostą, kuris gyvena JAV-ose jau kokius tris dešimtmečius ir yra rašytojas, tačiau vienišius, bei apie Dimą – po Nepriklausomybės Lietuvoje pasilikusį rusą. Abu juos sieja sovietinės armijos praeitis, jiedu turėjo romantinių santykių. Dima – biseksualus, Kostas – gėjus. Po daugybės nesimatymo metų Dima aplanko Kostą ir šis filmas yra vieno vakaro jų susitikimo ir prisiminimų istorija. Praktiškai beveik visa istorija nufilmuota viename dideliame amerikietiško stiliaus bute, kuriame vakarieniauja šie veikėjai ir dalijasi savo istorijomis.

 

Prie scenarijaus dirbo Artūras Tereškinas, tad man suprantami tie diskusiniai dialogai. Iš esmės filmas suspaustas į labai plačius problematikos blokų rėmus, tad kartais atrodo, kad susitiko ne du seni buvę meilužiai, bet „Valanda su Rūta“ skirtingoms pozicijoms atstovaujantys TV kviestiniai politikai. Kita vertus, tai lyg ir pateisinama, nes vyrai dalijasi skirtingomis patirtimis, bet esminė problema yra jųdviejų tapatybės ir pritapimo klausimai, kurie atskleidžia politiškai skirtingas perspektyvas, todėl vyrai lyg ir diskutuoja, tačiau empatiškai vienas kito tarsi tyčia nesupranta, nes pirmenybę teikia debatams – štai kas gal trukdė, t. y. takoskyra tarp literatūrinio diskurso ir intymaus namų jaukumo, įvyksta kažkoks parodomasis pokalbių šou formatas neformalioje erdvėje.

 

Filmas labiau pavyko kaip politinis teatralizuotas manifestas, nei meninis. „Atsišaudantys“ vienas kitam Dima ir Kostas kuria iš esmės žiūrovams parodomuosius probleminius Lietuvoje aktualius homoseksualumo klausimus, susijusius su homofobija, (po)sovietine ir amerikietiška politika. Kovos ringas: ką reiškia būti rusu Lietuvoje ir gyventi biseksualiam santuokoje ir ką reiškia būti pripažintam, bet svetimam dėl savo lietuvybės JAV-ose. Nors pritapimo svetimoje kultūroje jausmas yra atraminis „Rašytojo“ atskaitos abiejų veikėjų taškas, tačiau daug politizuojama dėl tautinių ir politinių sąlygų, kurios apibrėžia kas yra kas.

 

Galiausiai Dima vienoje vietoje ištaria, kad jį apibrėžia ne politika ir tautinė tapatybė, bet jo kaip asmens pasirinkimai, tačiau vėlei grįžtama prie tų pačių politizuotų koncepcijų, atrodo, kad dialogai tyčia konstruojami kuo daugiau perteikti aptariamų problemų su vis kitoniškais pavyzdžiais, todėl atrodo, kad filmas panoramiškai stengiasi pereiti per visus esminius klausimus: homoseksualų santuokų įteisinimą, homofobiją, biseksualumo šeimos kūrimo perspektyvą, sovietines traumas, tapatybės užsislaptinimą dėl nesaugumo... Be jokios abejonės, scenarijus, sakyčiau, geriau tiktų ne kino filmo formatui, bet teatro scenos pastatymui, nes dialogai labai literatūriškai angažuoti (kita vertus, ar ne didžioji Holivudo filmo dalis irgi kalba panašiai?).

 

Šiaip dialogas kaip diskusinis žanrinis variantas sukaltas funkcionaliai permąstyti ir žadinti žiūrovą platesnėms diskusijoms už filmo ribų, tačiau meniniame filme tai tapo pernelyg akivaizdžiai deklaratyvu, neliko subtilumo kalbėjime, įtampos tarp veikėjų, todėl aktoriai (Jamie Day ir Bruce Ross) neatrodė itin sau patogūs, kur kas paprasčiau jiems mylėtis, pjaustyti svogūnus, pilstyti vyną, nes tikriausiai pratę ne prie kalbėjimo, o prie natūralesnio veiksmo. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, priešingai – jis reikalingas ir man suprantama R. Zabarausko vizija, tik ar jis paveikia šiame intymiame Kosto namų bute, kai pilstomas vynas ir iš lentynos traukiamos knygos? Pradžioje išties man suskambėjo intelektualinės Woody Allen (įskaitant ir garso takelį Niujorke) pokalbių situacijos, tačiau Allenas turi savitą braižą, kuriame daug pašaipos ir intelektualaus komizmo iš šiaip jau pažeidžiamų nacionalistinių pozicijų, o Zabarauskas kuria politizuotą atleidimo graudžią susitaikymo ir priėmimo istoriją labai įprastais ir matytais kine būdais. Manau, filmas nors ir menine prasme nėra itin pavykęs, bet dialogais ir diskusija Lietuvoje aktualus ir reikalingas.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Romas Zabarauskas apie laisvę ir meilę Lietuvai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mano asmeninė laimė ir laisvė – tam tikras kerštas visuomenei.  Nuo to laiko, kai pradėjau kalbėti, mano tikslas buvo kalbėti pozityviai – aš noriu įkvėpti žmones, kad galima gyventi Lietuvoje, čia būti laimingais ir atvirais“. Romas Zabarauskas

 

Žinote tą keistą jausmą, kai žmonės pripranta prie tamsos, kad net baidosi kitokių ir šviesą nešančiųjų? Kai gali palyginti progresyviuosius su tais, atleiskite, „tradiciniais“, kurie iš visų jėgų laikosi kokių nors sovietmečiu įdiegtų įsitikinimų ir tai laiko netgi didžiai susiformavusia vertybe, kurios neišmuši niekaip (o gal ir nereikia?). Prisimenu vis Kristinos Sabaliauskaitės mintį, kad viskas, kas kada nors Lietuvoje po 1990-ųjų įvyko gero, t. y. visi laimėjimai, pasiekimai, ginantys žmonių teisės įstatymai, triumfas mokslo ir meno srityse, įdiegtos inovacijos buvo tik progresyviųjų pozityvistų dėka, o ne tų, kurie sėdėjo, bambėjo ir piktinosi, kad neverta, ką čia kiti nori įrodyti, kam to reikia, kokie jie visi iškrypę, nenormalūs... Nes „normalu“ jiems yra žiūrėti iš savo tamsios bedugnės ir piktintis. Nesmerkiu jų, man absoliučiai jų tiesiog gaila, kad jie tokioje siauroje ir neįdomioje duobėje sėdi ir kito nei suprasti gali, nei nori. Tuo atveju, sakyčiau, Romas Zabarauskas kaip ir daugelis viešųjų menininkų, kurie pasirinko kerštauti tai pilkai masei, kuri mėgsta dažnai sakyti, kad mes – tauta, nors nieko nėra progresyvaus padarę, manau, yra teisus, nes dėl tokių žmonių – ar tai būtų Čiurlionis, ar tai būtų Žalakevičius, ar Nijolė Sadūnaitė – vyksta visuomeniniai pokyčiai. Šiuo atveju kerštas kaip metafora, kuri reiškia ėjimą į priekį, kai tave nori dažnas matyti suvystytą ir uždarytą bačkoje.

 

Maištinga Siela

5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

Filmas: "Porno melodrama"

Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela