Šios dienos citata: Romas Zabarauskas apie laisvę ir meilę Lietuvai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mano asmeninė laimė ir laisvė – tam tikras kerštas visuomenei.  Nuo to laiko, kai pradėjau kalbėti, mano tikslas buvo kalbėti pozityviai – aš noriu įkvėpti žmones, kad galima gyventi Lietuvoje, čia būti laimingais ir atvirais“. Romas Zabarauskas

 

Žinote tą keistą jausmą, kai žmonės pripranta prie tamsos, kad net baidosi kitokių ir šviesą nešančiųjų? Kai gali palyginti progresyviuosius su tais, atleiskite, „tradiciniais“, kurie iš visų jėgų laikosi kokių nors sovietmečiu įdiegtų įsitikinimų ir tai laiko netgi didžiai susiformavusia vertybe, kurios neišmuši niekaip (o gal ir nereikia?). Prisimenu vis Kristinos Sabaliauskaitės mintį, kad viskas, kas kada nors Lietuvoje po 1990-ųjų įvyko gero, t. y. visi laimėjimai, pasiekimai, ginantys žmonių teisės įstatymai, triumfas mokslo ir meno srityse, įdiegtos inovacijos buvo tik progresyviųjų pozityvistų dėka, o ne tų, kurie sėdėjo, bambėjo ir piktinosi, kad neverta, ką čia kiti nori įrodyti, kam to reikia, kokie jie visi iškrypę, nenormalūs... Nes „normalu“ jiems yra žiūrėti iš savo tamsios bedugnės ir piktintis. Nesmerkiu jų, man absoliučiai jų tiesiog gaila, kad jie tokioje siauroje ir neįdomioje duobėje sėdi ir kito nei suprasti gali, nei nori. Tuo atveju, sakyčiau, Romas Zabarauskas kaip ir daugelis viešųjų menininkų, kurie pasirinko kerštauti tai pilkai masei, kuri mėgsta dažnai sakyti, kad mes – tauta, nors nieko nėra progresyvaus padarę, manau, yra teisus, nes dėl tokių žmonių – ar tai būtų Čiurlionis, ar tai būtų Žalakevičius, ar Nijolė Sadūnaitė – vyksta visuomeniniai pokyčiai. Šiuo atveju kerštas kaip metafora, kuri reiškia ėjimą į priekį, kai tave nori dažnas matyti suvystytą ir uždarytą bačkoje.

 

Maištinga Siela