Filmas: "Rašytojas" / "The Writer"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Lietuvoje turime unikalų režisierių Romą Zabarauską, kuris vienintelis kine Marijos Žemėje kuria lietuvišką LGBTQ kiną. Šįkart apie jo filmą „Rašytojas“ (angl. The Writer) (2023) tikriausiai, jeigu neklystu, iš trilogijos „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ (2025), kuris pasirodys šiais metais.

 

Visgi buvau kone šventai įsitikinęs, kad R. Zabarauskas gali režisuoti gerai, tačiau jam papuola silpnoki scenarijai ir siužetai, tačiau šįkart pažiūrėjęs „Rašytoją“ pagalvojau visiškai priešingai: neblogas scenarijus, tačiau realizuota labai taupiai ir silpnokai. Žinau, kaip sudėtingai kartais reaguoja į kritiką kūrėjai, tačiau turiu lyg ir atsiprašinėdamas būti sąžiningas – filmas silpnokas ir bandžiau visaip žiūrėdamas pateisinti tam tikrus realizavimo sprendimus, kurie, manau, visgi buvo sprendžiami tikriausiai dėl pandemijos ir finansinių dalykų.

 

Istorija pasakoja apie du pagyvenusius vyrus – lietuvį Kostą, kuris gyvena JAV-ose jau kokius tris dešimtmečius ir yra rašytojas, tačiau vienišius, bei apie Dimą – po Nepriklausomybės Lietuvoje pasilikusį rusą. Abu juos sieja sovietinės armijos praeitis, jiedu turėjo romantinių santykių. Dima – biseksualus, Kostas – gėjus. Po daugybės nesimatymo metų Dima aplanko Kostą ir šis filmas yra vieno vakaro jų susitikimo ir prisiminimų istorija. Praktiškai beveik visa istorija nufilmuota viename dideliame amerikietiško stiliaus bute, kuriame vakarieniauja šie veikėjai ir dalijasi savo istorijomis.

 

Prie scenarijaus dirbo Artūras Tereškinas, tad man suprantami tie diskusiniai dialogai. Iš esmės filmas suspaustas į labai plačius problematikos blokų rėmus, tad kartais atrodo, kad susitiko ne du seni buvę meilužiai, bet „Valanda su Rūta“ skirtingoms pozicijoms atstovaujantys TV kviestiniai politikai. Kita vertus, tai lyg ir pateisinama, nes vyrai dalijasi skirtingomis patirtimis, bet esminė problema yra jųdviejų tapatybės ir pritapimo klausimai, kurie atskleidžia politiškai skirtingas perspektyvas, todėl vyrai lyg ir diskutuoja, tačiau empatiškai vienas kito tarsi tyčia nesupranta, nes pirmenybę teikia debatams – štai kas gal trukdė, t. y. takoskyra tarp literatūrinio diskurso ir intymaus namų jaukumo, įvyksta kažkoks parodomasis pokalbių šou formatas neformalioje erdvėje.

 

Filmas labiau pavyko kaip politinis teatralizuotas manifestas, nei meninis. „Atsišaudantys“ vienas kitam Dima ir Kostas kuria iš esmės žiūrovams parodomuosius probleminius Lietuvoje aktualius homoseksualumo klausimus, susijusius su homofobija, (po)sovietine ir amerikietiška politika. Kovos ringas: ką reiškia būti rusu Lietuvoje ir gyventi biseksualiam santuokoje ir ką reiškia būti pripažintam, bet svetimam dėl savo lietuvybės JAV-ose. Nors pritapimo svetimoje kultūroje jausmas yra atraminis „Rašytojo“ atskaitos abiejų veikėjų taškas, tačiau daug politizuojama dėl tautinių ir politinių sąlygų, kurios apibrėžia kas yra kas.

 

Galiausiai Dima vienoje vietoje ištaria, kad jį apibrėžia ne politika ir tautinė tapatybė, bet jo kaip asmens pasirinkimai, tačiau vėlei grįžtama prie tų pačių politizuotų koncepcijų, atrodo, kad dialogai tyčia konstruojami kuo daugiau perteikti aptariamų problemų su vis kitoniškais pavyzdžiais, todėl atrodo, kad filmas panoramiškai stengiasi pereiti per visus esminius klausimus: homoseksualų santuokų įteisinimą, homofobiją, biseksualumo šeimos kūrimo perspektyvą, sovietines traumas, tapatybės užsislaptinimą dėl nesaugumo... Be jokios abejonės, scenarijus, sakyčiau, geriau tiktų ne kino filmo formatui, bet teatro scenos pastatymui, nes dialogai labai literatūriškai angažuoti (kita vertus, ar ne didžioji Holivudo filmo dalis irgi kalba panašiai?).

 

Šiaip dialogas kaip diskusinis žanrinis variantas sukaltas funkcionaliai permąstyti ir žadinti žiūrovą platesnėms diskusijoms už filmo ribų, tačiau meniniame filme tai tapo pernelyg akivaizdžiai deklaratyvu, neliko subtilumo kalbėjime, įtampos tarp veikėjų, todėl aktoriai (Jamie Day ir Bruce Ross) neatrodė itin sau patogūs, kur kas paprasčiau jiems mylėtis, pjaustyti svogūnus, pilstyti vyną, nes tikriausiai pratę ne prie kalbėjimo, o prie natūralesnio veiksmo. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, priešingai – jis reikalingas ir man suprantama R. Zabarausko vizija, tik ar jis paveikia šiame intymiame Kosto namų bute, kai pilstomas vynas ir iš lentynos traukiamos knygos? Pradžioje išties man suskambėjo intelektualinės Woody Allen (įskaitant ir garso takelį Niujorke) pokalbių situacijos, tačiau Allenas turi savitą braižą, kuriame daug pašaipos ir intelektualaus komizmo iš šiaip jau pažeidžiamų nacionalistinių pozicijų, o Zabarauskas kuria politizuotą atleidimo graudžią susitaikymo ir priėmimo istoriją labai įprastais ir matytais kine būdais. Manau, filmas nors ir menine prasme nėra itin pavykęs, bet dialogais ir diskusija Lietuvoje aktualus ir reikalingas.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela