Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paradas" / "Paradas"

 

Sveiki,

 

Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau, kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus, matymo, temų ir problemų.

 

Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai, nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei įtraukiantis, nei jaudinantis?

 

Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas. Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis iš tribūnos.

 

Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams, kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu. Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.

 

Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė padangėj nardo...“

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuo Lietuvos nepabėgsi"

 Sveiki,

Paskutinis iššūkio filmas iki „Kino pavasario“. Tryliktasis filmas.

Deja, taip ir neteko pamatyti 18 filmų iki šių metų „Kino pavasario“, paskutinis, kurį spėjau pažiūrėti yra lietuvių jaunosios kartos režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį ne taip seniai rodė LRT televiziją. Tai jau trečiasis ilgo metražo režisieriaus darbas ir antrasis, kurį man teko matyti. Viešojoje erdvėje pastebiu R. Zabarausko aktyvias diskusijas ne tik apie kino meną, bet ir apie LGBTQ teises. Dar prieš dešimtmetį jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie homoseksualumą ir neslėpė, kad pats toks yra ir taip pat jo kine dominuoja būtent šioji tema. Kiek permetu savo atmintyje, tai unikalu, nes daugiau nėra mūsų režisierių, kurie kurtų filmus homoseksualumo tema Lietuvoje.

Tiesa, tenka pripažinti, kad matytas režisieriaus debiutas „Porno melodrama“ (2011) buvo skaudžiai nuviliantis reikalas: aktoriai buvo beveik mediniai, siužetas išskydęs, atmosfera tokia pilka ir viskas taip sąlygiškai statiška, kad paliko kraupius prisiminimus. Gal dėl to labai vengiau žiūrėti „Streiką“, tačiau nusprendžiau suteikti dar vieną šansą bent filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Tikėjausi išties niūraus ir slogaus filmo su prastoka režisūra (nes Zabarauskui išties sunku su filmų finansavimais, o tai labai atsiliepia filmo kokybei), tačiau gavau kiek priešingą efektą – seansas buvo kaip niekad smagus ir gana įtraukiančiai susižiūrėjau.

Istorija pasakoja apie aktorę Indrę (aktorė Irina Lavrinovič), kuri iš dalies dėl pinigų, iš dalies dėl nuoskaudų nenorom užmuša savo motiną. Nežinodama, ką daryti, ji pasibeldžia į draugo režisieriaus Romo Zabarausko (aktorius Denisas Kolomyckis) duris. Galiausiai Romas nusprendžia išgabenti Indrę su pinigų krepšiu iš Lietuvos lengvuoju automobiliu, o į kelionę leidžiasi ir jo dabartinis širdies draugas meksikietis Carlosas (aktorius Adrian Escobar). Na ir šioji trijulė kelyje patiria tai, ką patiria daugelis „kelioninių ir bėglių filmų“ veikėjų: atsivėrimą, šmaikštumą, suartėjimą ir barnius. Čia žiūrėdamas prisiminiau kitą lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“.

Visgi, gilinantis į siužetą, tikrasis Romas Zabarauskas, kuris parašė scenarijų savo filmui, sudėjo keletą žanrų: savo asmenines vaikystės ir mokyklinių metų patirtis, kriminalinio trilerio štrichus bei santykių melodramas. Kad filmą nebūtų nuobodu žiūrėti, šiek tiek paaštrina ir homoerotika, todėl pasikvieti meksikietį aktorių atlikti eskorto vaidmenį, sakyčiau, buvo ne tik egzotiškas bendradarbiavimas, bet ir vizualiai pasiteisino (merginoms ir gėjams iš tikrųjų yra kur akis paganyti!). Visgi tie tokie knyginiai netikėti siužetiniai posūkiai primena kiek dirbtinokus siužetinius sprendimus: nuo žmogžudystės iki bėgimo automobiliu per Lietuvą, nuo maudynių tvenkinyje iki heteroseksualaus sekso (ir išdavystės panosėje!) miške – tai iš tikrųjų yra telenovelės hiperbolizuoti sprendimai, kada serialo klišiniai siužetiniai vingiai sutalpinami lietuviškuose greitkelio kilometražuose.

Visgi žiūrėti tikrai nėra liūdna, nes palyginus su „Porno melodrama“ autorius smarkiai patobulėjęs, čia jis vienu metu ir dinamiškas, ir kartu skiria dėmesio asmeninėms veikėjų istorijoms, psichologizuoja, pavyzdžiui, Indrė turi menkavertiškumo kompleksą, nes jos giminės vyrai laikomi genijais ir jiems buvo visos galimybės pasireikšti, o ji kaip šeimos autsaiderė dėl to, kad ji moteris. Romas taip pat su istorija: nutrūkę santykiai su tėvu dėl homoseksualumo, slapta tėvų nupirkta mokyklinio aktoriaus sėkmė, kuri neleidžia visiškai pasitikėti kaip kūrybingam režisieriui gyvenime. Visas tas traumų ir menkinančių patirčių bagažas smarkiai lemia dabarties Romo ir Indrės pasirinkimus. Yra ką paanalizuoti, nors kažko išskirtinio siužetuose lyg ir nėra, tačiau įtariu, kad Zabarauskas su šiuo filmu iš esmės pasiekė naują savo lygį, nes apie turinį tikrai pagalvota, o ir teatralizuoti intarpai, kai pasakotojo balsas pasakoja „ant filmuojamų mobiliuoju telefonu kadrų“ irgi atrodo vietoje ir laiku. Bet visgi negaliu dovanoti vieno: kodėl Vaido Baumilos personažas taip ir nepasibučiavo su filme vaizduojamu Romu Zabarausku!

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Second Hand"

Sveiki,

Dar šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote išvysti lietuvių režisieriaus Artūro Jevdokimovo filmą „Second Hand“ (2019), kuriame jis pasakoja emigrantų Didžiojoje Britanijoje gyvenimus. Second Hand – tai daiktai „iš antrų rankų“, kitaip sakant, kai britai atsikrato savo rūbų, o dėl jų kovoja emigrantų darbo brigados, kad galėtų perparduoti rūbų supirktuvėse. Tai gana nestabilus darbas, kuriam pasiryžta dalis lietuvių, važinėdami po miestų rajonus ir ieškodami, kaip tuos rūbus surinkti, o šalia jų darbo specifikos pasakojamos ir asmeninės istorijos; kas pastūmėjo juos dirbti tokį darbą, kaip jie leidžia laisvalaikį ir panašiai...

Tiesą sakant, filmą pamačiau visiškai atsitiktinai per LRT televiziją. Buvau šį bei tą girdėjęs, kad verta pamatyti, bet baiminausi, kad filmas bus labiau publicistinio pobūdžio, kaip antai TV laida „(Ne)emigrantai“. Tam tikrų TV laidos montažinių niuansų visgi yra. Bandoma išvengti studijinio paruošto interviu tipažo, todėl veikėjai pasakoja tiesiog dirbdami savo darbe, tad tas nepasitarnavo garso kokybei, dažnai tiesiog nebesuprasdavau, kas ką sako...

Daug mes apie emigrantus esame prisiskaitę, ypač, kad ne pyragai jiems ten, o šis filmas ir patvirtina, kaip sunku dirbti, kai iš tavęs paima dokumentus, kada šešias dienas per savaitę tiesiog triniesi darbe... Pirmojoje filmo dalyje labiau pasakojama apie „Second Hand“ darbo specifiką, antrojoje – asmeninės žmonių istorijos. Vienas puikiausių kadrų būta apie heroję Sandrą, kuri aiškina apie sielą, dvasią ir reinkarnaciją ir čia pat kitame kadre ji seksualiai šoka klube... Tas socialinio gyvenimo ir kultūrinės atskirties žmogus tampa sistemos vergu, štai, ką sako šis filmas. Nors niekas nešokiruoja, niekas nieko filme nesistengia įtikinti ar įrodyti, tiesiog išskleidžiami šiaip jau bent pačioje Lietuvoje mitologizuoti emigrantų gyvenimai, jų nelengvos patirtys, kurios daugiau ar mažiau jaudina.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tadas Blinda. Pradžia"

Sveiki,

Pagaliau ir aš pamačiau vieną svarbiausių lietuvių kino industrijoje įvykių per paskutinius metus – filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.). Iš tikrųjų, kaip ir tikriausiai daugelis, filmą žiūrėjau todėl, kad jis „Made in Lithuania“, kitaip sakant, pasidomėjau savos šalies produkcija, gal labiau reiktų sakyti, bene pirmuoju komerciniu (neskaitant „Zero“ ir kitų komedijų) rimtesniu iššūkiu vien tik „tyliojo meninio“ pobūdžio filmams. Apie šį filmą iki šiol sklando daugybė legendų ir apkalbų. Skandalingas jo nutekėjimas į internetą sukėlė ant kojų teisuolius, kurie ėmėsi medžioti nelegaliai platinančių ir siunčiančių filmą. Paskutiniuoju metu filmas vėl srauniai teka „Linkomanijos“ puslapyje. Gal ir šiek tiek apmaudu, kad tiek pinigų prigrūstas filmas taip lengvai ateina į kiekvieno namus, bet kita vertus, jau pats laikas, nes kino teatruose pamatė tie, kurie tikrai pirko bilietus, DVD nusipirko per pirmąjį mėnesį tie, kurie iš tikrųjų norėjo jį nusipirkti, o kiti... geriausiu atveju būtų jį vis tiek per šventes pamatę per TV kaip ir kitus lietuvių filmus.

Mane šiek tiek nustebino „Sidabrinės gervės“ rinkimai, kada „Tadas Blinda. Pradžia“ skaudžiai gavo į kaulus ir apdovanojimas už geriausią metų filmą atiteko „Miegančių drugelių tvirtovei“, pastarasis, mano nuomone, Puipos darbas ir buvo žymiai geresnis. Taigi, mokomės brangiai kurti komercinį reginį ir mokomės juo džiaugtis, tad neverta lyginti su Pasaulio komercijos rinka, nors savus reikia pagerbti už drąsą, tačiau didelė dalis internautų visgi linkę pasmerkti filmą, jį išvadindami visokiausiais žodžiais. 

Mano akimis, filmas nėra jau toks prastas, kaip daugelis jį piešia, pridurdami, kad filme tik Lietuvos gamta graži, o visa kita – tuščia. Tenka sutikti, kad žali peizažai iš tikrųjų labai gražūs, estetiniai niuansai pakankamai gerai apgalvoti, silpniausioji dalis tikriausiai yra siužeto ištransliavimas ir charakteriai. Daugelis, kas matė pirminį Tados Blindos ekranizacijaą be paliovos lygina. Man patiko komentaras, kuriam visgi pritarčiau: „Pirmasis Tada Blinda buvo svieto lygintojas – jo visi bijojo, o šį Tadą Blindą – visi, kas netingi,  dūchina.“ Tenka pripažinti, kad pagrindinis vaidmuo, kažkodėl patekėtas dainininkui Mantui, atsipirko tik estetiškai – gražus veidas, balsas, kūnas, yra charizmos... Bet charakterio pasigedau. Ėjo iš kampo į kampą tą „auksinę subinę“ kartodamas ir kas antroje scenoje save menkindamas ir prikaišiodamas, kad nenori būti sukilėlių vadu. Kažkaip skystokas pasirodė vietomis, nors esama ir gerų dalykų – kartuvės ir laisvės troškulio išjautimas šioks toks, tiesa, kartais jau pasijusdavau, lyg žiūrėčiau romantinę dramą – poetinis literatūrinis kalbėjimas smarkiai vietomis prasimušdavo ir prasilenkdavo su realizmu. Iš aktorių gausos išskirčiau Antaną Šurną, kuris buvo pats geriausias, gal jo personažas dėkingas, gal puikus seno vilko meistrystės kraitis – vargšui, į užpakalį kulka pataikė, bet finale jis pabėgo, o tai liudija, kad filmas tikriausiai krauna kraitį ir ruošiasi tęsinio maratonui, tik įtariu, kad tęsinys nebesutrauks šitokio legiono smalsuolių, nes visgi nemaža dalis liko ir nusivylusių.

O aš nenusivyliau, žinojau, ko tikėtis, didelių pretenzijų nekėliau. Savam stiliuje ir žanre filmas, sakyčiau, visai neblogai atsilaikė. Gražus reginys savotiškai miniai, žinant ir jaučiant, kad tai lietuvių darbas ir jis nėra jau toks prastas, bet iki gero filmo, aišku, gerokai trūksta, daug spragų atsiveria žiūrint šį reginį. 

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.3 

P.S. Anonsas tikrai gražiai sukaltas. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurazijos aborigenas" / "Eastern Drift"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Eurazijos aborigenas“ (Eastern Drift) (2010 m.). Režisierius Šarūnas Bartas – vienas garsiausių ir įdomiausių Lietuvių režisierių šįkart kuria filmą paremtą trilerio pagrindu. Girdėjau nemažai liaupsių apie šį filmą, juk surinko sidabrines gerves, o Estijos kino festivalyje „Juodusios naktys“ buvo pripažintas kaip geriausias metų Baltijos šalių filmas – apie tai ir dar daugiau galite paskaityti kiekviename puslapyje apie šį filmą...

Iš tikrųjų tikėjausi abstraktesnio filmo, bet kadangi čia įsivelia trilerinis siužetas, kuris manding nemažai panašus į rusų filmus apie mafiją, kurių apskritai negaliu žiūrėti, gal kažkiek ir nuliūdino. Ir tikrai, filmas toks šįkart kosmopolitinis, nors Šarūnui Bartui tai jokia naujiena, jo filmai jau tokie... Filmas trejomis kalbomis – lietuvių, prancūzų ir rusų. Tokia mišraininė liudija apie žmogų „be šaknų“, toks nei šen, nei ten – tai pagrindinė filmo problematika. Staiga „bežemis“ žmogus sulaukėja ir grįžta prie savo prigimtinių ištakų – ieškojimo motyvo, todėl filmui visai tinka apibūdinimas – aborigenas.

„Tarp rytų ir vakarų“ – man norisi sakyti apie šį filmą. Labai daug gražių dalykų filme – tėkmė, miestai, kosmopolitinis pasaulis, kuriame pasimetęs žmogus yra priverstas ne visada eiti gražiais ir teisingais keliais. Tos žmogžudysčių scenos na jau tokios „rusiškos“, kad net neįdomu buvo žiūrėti, tačiau filmas visgi kažko turi, turi giluminę idėją, kuri iš esmės ir gelbsti visą filmą. Ką bereiškia žmogaus tautybė, jei nauja tautybė yra „verslas“ ir žudymas?

Tikrai ne prasti aktoriai, kurie atitinka filmo koncepciją – skirtingų tautybių aktoriai įkūnija savo tautybės charakterius. Maišymasis, kažkokia keistai juntama „dirbtinos“ arba atpledijusios meilės aura tarp personažų, noras gyventi, bet kartu jis toks vaiduokliškas, liūdnas ir niūrus. Negi toks ir yra gyvenimas, kai įsipainioji į „nemalonius“ reikalus ir gauni greitus pinigus už kontrabandą? Vienišumo filmas, kurį bando užpildyti meilės žaidimais, pigiomis merginomis ir barais... Spalvos labai jau niūrios, amžina prietema irgi spinduliuoja keistas energijas, tačiau filmas kažką visgi turi ir tai neįvardijama žodžiais.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Anarchija Žirmūnuose"

Sveiki visi,

Taigi šiandien tęsiu lietuviškų filmų apžvalgą. Vieną naktį naktinėjau ir sugalvojau, kad laikas pažiūrėti prieštaringai vertinamą „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.). Tiesą sakant, atsiliepimų girdėjau pačių įvairiausių, bet geriau pačiam pamatyti, nei eiti nuo liežuvio prie liežuvio. Visgi paliko man šis filmas savotišką įspūdį, o tai tikriausiai yra gerai. Po „Porno melodrama“ seanso, galvojau, kad filmas bus kažkuo tapatus, tačiau šįkart pilnametražis filmas visai tiko, juolab, kad viskas išvystyta, herojų charakteriai jau dinamiški, kintantys, nėra statiški, nors kai kurios scenos atrodo gan patetiškos, tačiau tai dovanotina.

Labiausiai įsiminė anarchistės Sandros personažas, kurį sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė. Dievaži, kažkuo man priminė švedų filmą „Mergina su drakono tatuiruote“, tas žvilgsnis, metalu adytas diržas, liesos ir laibos rankos, pankiška šukuosena, įtikinamas balsas ir numanomas žiaurumas. Iš pradžių abejojau Tomos Vaškevičiūtės personažu Vile, naivios kaimo mergaitės, atvažiavusios į didmiestį. Susidūrusi su anarchija ir miesto ritmu bei taisyklėmis, ji pati transformuojasi. Labai žaviai užfiksuotos tikros Žirmūnų realijos – studentiškos būsto problemos, stojimai į Pedagoginį, Vilniaus viešasis transportas, atpažįstamos senamiesčio gatvelės... Žavi ir pati simbolika – nuolat atsirišęs batas, stiklainiai uogienės, kurie galiausiai tampa sprogmenimis, Žirmūnų stotelės autobuso afiša, piešiama A raidė ir kiti dalykai.

Režisieriui jau pavyko kurti ir kitoniškus personažus, sudurti skirtingų ideologijų likimus ir visgi išlaikyti personažus ne priešiškus, o mokančius prisitaikyti. Kai kurie momentai matosi dirbtini, turiu galvoje siužetinę plotmę, tačiau jie atidirbti ir puikiai dera filme. Pradžioje parodytas Sandros anarchiškumas, ateinant iš nuomininkės pasiimti užmokesčio, šiek tiek šokiruoja, nes ji vėliau sutinka Vilę, o mes jau bijome, kad Vilės neištiks toks pats smurtinis atvejis, kaip ir pirmosios nuomininkės... Psichologinė įtampa juntama per visą filmą, o ir apie pačią Sandrą sužinome tik iš detalių, nuolat tvyro keistas jausmas, kad Sandra turi lesbietiškų užmačių į Vilę, o tai galiausiai ir pasitvirtina filmo eigoje.

Manau, kad filmas nors ir prieštaringai vertinamas, jis yra įdomus, pakankamai išvystytas ir originalus. Pagrindinė idėja – padovanok žmogui idėją (šiuo atveju anarchizmą) ir jam bus lengviau gyventi, kol neperlips per savo visas A raides ir nesubyrės jo pasaulis. Filme atrodė viskas motyvuotą, pateisinta... Ir tik skonio reikalas, ar Jums šis filmas patiks, ar ne.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Porno melodrama"

Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela