Filmas: "Miegančių drugelių tvirtovė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti naujausią Algimanto Puipos filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m.). Puipa man labai kontraversiškas kūrėjas. „Dievų miškas“ buvo tikra tragedija, jeigu galima taip pasakyti, o „Nuodėmės užkalbėjimas“ atvirkščiai, pritrenkė moters dvasios pasauliu, jis buvo labai abstraktus, prisodrintas įvairiausių simbolių ir t.t. Ir nenuostabu, kadangi, kiek žinau, pati Jurga Ivanauskaitė rašė scenarijų, kryžmindama savo romanų herojus. Puipa ir vėl apie moteris kine ir šįkart „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Žinot, patiko man šis filmas. Jo prasmės kur kas aiškesnės ir atviresnės nei „Nuodėmės užkalbėjime“, kadangi filmas „išlipa“ iš žmogaus dvasinės būsenos į socialinę terpę, o ir pati filmo tematika, kaip ir Ivanauskaitės romanas, šokiruoja ir laviruoja tarp nuopuolių ir moralės kodeksų. Vienas pažįstamas žmogus man pasakė, kad tokios knygos ir filmo reikėjo tada, kai atkūrėm Lietuvos nepriklausomybę, tada tikrai buvo mažai informacijos apie lietuvaičių prostitučių invaziją Vakaruose. Bet geriau dabar, negu niekada.

Vis galvojau, kad Puipa tikrai susimovė „pakviesdamas“, o gal reiktų sakyti, padovanodamas pagrindinį vaidmenį savo žmonai Janinai Lapinskaitei. Žinot, po filmo pagalvojau, kad bus blogiau, bet nėra su p. Janina taip ir blogai, tačiau vis tiek Monikos vaidmens jai nebūčiau patikėjęs. Apčiuopiamas moteriškumas, šeimos skyrybų drama lyg ir perteikta, tačiau ją kur kas labiau užgožia merginų charakteriai, kurie labiau charizmatiškesni, įdomesni, na, o kam tada ta tyli „namų drama“? Tada supranti, kad čia ne tiek siužetas „kaltas“, bet atsakomybė pereina aktorei ir režisieriui.

Puipa sukūrė savo misticizmą: šmėžuojantis sapnas apie vienuolį, balto žvyro karjerai, šokantis Kristinos vaiduoklis ir ta „keista“, bet įdomi filmo pabaiga – toks netradicinis Puipos elementas. Šiaip labai įtikinama merginų prostitučių leksika, kurią pavadinčiau „prostitučių žargonu“. Ypač nustebino aktorė Giedrė Giedraitytė, atlikusi Gitanos vaidmenį. Iš šio personažo man išplaukė pagrindinis moralinis klausimas – „Ką daryti buvusiai prostitutei, kai ji nieko nemoka?“. Taip, Gitanai patinka bučiuoti ir glamonėti invalidus, savotiška meilės išraiška, kuri gimė iš anomalių tarp jos ir tėvo santykių vaikystėje. Bet ką daryti, kai neturi už ko užsitverti? Eiti dirbti į Maximą, kai tave ten laiko kaip „Duresel“ bateriją, o ne žmogumi? Keista, kad žmonėms valstybė draudžia daryti tai, ko jie nori. Gal ir pateisinu šiek tiek prostituciją, tačiau keista, kai valstybė lipa į lovą ir kontroliuoja, ar už seksą mokami pinigai. Suprantu, valstybė turi palaikyti šiokias tokias moralės vadžias, tačiau ar laisvė nėra prigimtinė ir pirminė? Čia diskusija, į kurią pakviečia filmas – begalinė.

Kita filmo siužetinė drama – vidutinio amžiaus krizė ir irstančios šeimos tragedija. Žinokit, kas bent kiek yra išgyvenęs skaudžias skyrybas, tas žinos, kaip tai skaudu. Niekaip nepamiršiu, kaip Monika nuėjo į automobilį, atsisėdo, suprasdama, kad jau tikrai viskas – Linas sėdi šalia, bet jis jau nebe jos... Jau nebe. Išnyrantis transo pasaulis liudija apie tai, kad gyvenimas pasibaigė, reikia žengti į naująjį, bet yra gyvenime dalykų, su kuriais niekada nesusitaikom. Taip ir Monika. O kiek šiuo metu dabar besiskiriančių žmonių? Kiek išgertų antidepresantų kasdien? Žmonių pasaulis praranda stabilumą. O ir Monikos personažas prie filmo pabaigos ima keistai elgtis – savo vyrui pasiūlo „komercinį pasiūlymą“. Kas tai? Susitapatinimas su savo merginomis, kurios gyvena dvare – Miegančių drugelių tvirtovėje? Belieka tik spėlioti, bet įtariu, kad tai polisemantinis elgesys, kilęs iš praradimo nevilties.

Geras filmas. Man jis patiko, prikaustė, nors gal per daug tų scenų su „mobiliakais“. Filmas lyg ir pagauna pagreitį, darosi įdomu ir šmaukšt braukšt Monikos snukis pirmame plane ir skambina telefonu kažkelintąjį kartą. Lūkuriuoji 15 – 20 sekundžių ir vėl pereinama prie veiksmo. Kitą vertus, gal tokios scenos „visai nieko“, leidžia susivokti, kas ką tik įvyko. Graži mirties interpretacija, nuolat jaučiama terpė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Manau, kad šįkart Puipai tikrai pavyko dėl filmo, o labiausiai, manau, nuskilo dėl pačios tematikos, kuri visada visuomenei buvo įdomi, opi ir aktuali.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anarchija Žirmūnuose"

Sveiki visi,

Taigi šiandien tęsiu lietuviškų filmų apžvalgą. Vieną naktį naktinėjau ir sugalvojau, kad laikas pažiūrėti prieštaringai vertinamą „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.). Tiesą sakant, atsiliepimų girdėjau pačių įvairiausių, bet geriau pačiam pamatyti, nei eiti nuo liežuvio prie liežuvio. Visgi paliko man šis filmas savotišką įspūdį, o tai tikriausiai yra gerai. Po „Porno melodrama“ seanso, galvojau, kad filmas bus kažkuo tapatus, tačiau šįkart pilnametražis filmas visai tiko, juolab, kad viskas išvystyta, herojų charakteriai jau dinamiški, kintantys, nėra statiški, nors kai kurios scenos atrodo gan patetiškos, tačiau tai dovanotina.

Labiausiai įsiminė anarchistės Sandros personažas, kurį sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė. Dievaži, kažkuo man priminė švedų filmą „Mergina su drakono tatuiruote“, tas žvilgsnis, metalu adytas diržas, liesos ir laibos rankos, pankiška šukuosena, įtikinamas balsas ir numanomas žiaurumas. Iš pradžių abejojau Tomos Vaškevičiūtės personažu Vile, naivios kaimo mergaitės, atvažiavusios į didmiestį. Susidūrusi su anarchija ir miesto ritmu bei taisyklėmis, ji pati transformuojasi. Labai žaviai užfiksuotos tikros Žirmūnų realijos – studentiškos būsto problemos, stojimai į Pedagoginį, Vilniaus viešasis transportas, atpažįstamos senamiesčio gatvelės... Žavi ir pati simbolika – nuolat atsirišęs batas, stiklainiai uogienės, kurie galiausiai tampa sprogmenimis, Žirmūnų stotelės autobuso afiša, piešiama A raidė ir kiti dalykai.

Režisieriui jau pavyko kurti ir kitoniškus personažus, sudurti skirtingų ideologijų likimus ir visgi išlaikyti personažus ne priešiškus, o mokančius prisitaikyti. Kai kurie momentai matosi dirbtini, turiu galvoje siužetinę plotmę, tačiau jie atidirbti ir puikiai dera filme. Pradžioje parodytas Sandros anarchiškumas, ateinant iš nuomininkės pasiimti užmokesčio, šiek tiek šokiruoja, nes ji vėliau sutinka Vilę, o mes jau bijome, kad Vilės neištiks toks pats smurtinis atvejis, kaip ir pirmosios nuomininkės... Psichologinė įtampa juntama per visą filmą, o ir apie pačią Sandrą sužinome tik iš detalių, nuolat tvyro keistas jausmas, kad Sandra turi lesbietiškų užmačių į Vilę, o tai galiausiai ir pasitvirtina filmo eigoje.

Manau, kad filmas nors ir prieštaringai vertinamas, jis yra įdomus, pakankamai išvystytas ir originalus. Pagrindinė idėja – padovanok žmogui idėją (šiuo atveju anarchizmą) ir jam bus lengviau gyventi, kol neperlips per savo visas A raides ir nesubyrės jo pasaulis. Filme atrodė viskas motyvuotą, pateisinta... Ir tik skonio reikalas, ar Jums šis filmas patiks, ar ne.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela