Prisipažinsiu, kad buvo
metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos
Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet
galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...
Filmas nufilmuotas jau
atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada
pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet
šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo
be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami
turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir
vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“
egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi
socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto
ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių
rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl
trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad
net priminė situacijų koliažą.
Bene labiausiai erzino
itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti
vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo
perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja
ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas,
situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į
nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš
pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus
Algimanto Puipos saulėlydis.
Šiandien noriu pristatyti naujausią Algimanto Puipos
filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m.). Puipa man labai kontraversiškas kūrėjas.
„Dievų miškas“ buvo tikra tragedija, jeigu galima taip pasakyti, o „Nuodėmės
užkalbėjimas“ atvirkščiai, pritrenkė moters dvasios pasauliu, jis buvo labai
abstraktus, prisodrintas įvairiausių simbolių ir t.t. Ir nenuostabu, kadangi,
kiek žinau, pati Jurga Ivanauskaitė rašė scenarijų, kryžmindama savo romanų
herojus. Puipa ir vėl apie moteris kine ir šįkart „Miegančių drugelių tvirtovė“.
Žinot, patiko man šis filmas. Jo prasmės kur kas
aiškesnės ir atviresnės nei „Nuodėmės užkalbėjime“, kadangi filmas „išlipa“ iš
žmogaus dvasinės būsenos į socialinę terpę, o ir pati filmo tematika, kaip ir
Ivanauskaitės romanas, šokiruoja ir laviruoja tarp nuopuolių ir moralės
kodeksų. Vienas pažįstamas žmogus man pasakė, kad tokios knygos ir filmo
reikėjo tada, kai atkūrėm Lietuvos nepriklausomybę, tada tikrai buvo mažai
informacijos apie lietuvaičių prostitučių invaziją Vakaruose. Bet geriau dabar,
negu niekada.
Vis galvojau, kad Puipa tikrai susimovė „pakviesdamas“, o
gal reiktų sakyti, padovanodamas pagrindinį vaidmenį savo žmonai Janinai
Lapinskaitei. Žinot, po filmo pagalvojau, kad bus blogiau, bet nėra su p.
Janina taip ir blogai, tačiau vis tiek Monikos vaidmens jai nebūčiau patikėjęs.
Apčiuopiamas moteriškumas, šeimos skyrybų drama lyg ir perteikta, tačiau ją kur
kas labiau užgožia merginų charakteriai, kurie labiau charizmatiškesni,
įdomesni, na, o kam tada ta tyli „namų drama“? Tada supranti, kad čia ne tiek
siužetas „kaltas“, bet atsakomybė pereina aktorei ir režisieriui.
Puipa sukūrė savo misticizmą: šmėžuojantis sapnas apie
vienuolį, balto žvyro karjerai, šokantis Kristinos vaiduoklis ir ta „keista“,
bet įdomi filmo pabaiga – toks netradicinis Puipos elementas. Šiaip labai
įtikinama merginų prostitučių leksika, kurią pavadinčiau „prostitučių žargonu“.
Ypač nustebino aktorė Giedrė Giedraitytė, atlikusi Gitanos vaidmenį. Iš šio
personažo man išplaukė pagrindinis moralinis klausimas – „Ką daryti buvusiai
prostitutei, kai ji nieko nemoka?“. Taip, Gitanai patinka bučiuoti ir glamonėti
invalidus, savotiška meilės išraiška, kuri gimė iš anomalių tarp jos ir tėvo
santykių vaikystėje. Bet ką daryti, kai neturi už ko užsitverti? Eiti dirbti į
Maximą, kai tave ten laiko kaip „Duresel“ bateriją, o ne žmogumi? Keista, kad
žmonėms valstybė draudžia daryti tai, ko jie nori. Gal ir pateisinu šiek tiek
prostituciją, tačiau keista, kai valstybė lipa į lovą ir kontroliuoja, ar už
seksą mokami pinigai. Suprantu, valstybė turi palaikyti šiokias tokias moralės
vadžias, tačiau ar laisvė nėra prigimtinė ir pirminė? Čia diskusija, į kurią
pakviečia filmas – begalinė.
Kita filmo siužetinė drama – vidutinio amžiaus krizė ir
irstančios šeimos tragedija. Žinokit, kas bent kiek yra išgyvenęs skaudžias
skyrybas, tas žinos, kaip tai skaudu. Niekaip nepamiršiu, kaip Monika nuėjo į
automobilį, atsisėdo, suprasdama, kad jau tikrai viskas – Linas sėdi šalia, bet
jis jau nebe jos... Jau nebe. Išnyrantis transo pasaulis liudija apie tai, kad
gyvenimas pasibaigė, reikia žengti į naująjį, bet yra gyvenime dalykų, su
kuriais niekada nesusitaikom. Taip ir Monika. O kiek šiuo metu dabar
besiskiriančių žmonių? Kiek išgertų antidepresantų kasdien? Žmonių pasaulis
praranda stabilumą. O ir Monikos personažas prie filmo pabaigos ima keistai
elgtis – savo vyrui pasiūlo „komercinį pasiūlymą“. Kas tai? Susitapatinimas su
savo merginomis, kurios gyvena dvare – Miegančių drugelių tvirtovėje? Belieka tik
spėlioti, bet įtariu, kad tai polisemantinis elgesys, kilęs iš praradimo
nevilties.
Geras filmas. Man jis patiko, prikaustė, nors gal per
daug tų scenų su „mobiliakais“. Filmas lyg ir pagauna pagreitį, darosi įdomu ir
šmaukšt braukšt Monikos snukis pirmame plane ir skambina telefonu kažkelintąjį
kartą. Lūkuriuoji 15 – 20 sekundžių ir vėl pereinama prie veiksmo. Kitą vertus,
gal tokios scenos „visai nieko“, leidžia susivokti, kas ką tik įvyko. Graži mirties
interpretacija, nuolat jaučiama terpė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Manau,
kad šįkart Puipai tikrai pavyko dėl filmo, o labiausiai, manau, nuskilo dėl
pačios tematikos, kuri visada visuomenei buvo įdomi, opi ir aktuali.
