Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Nemunas" 2025 (kovas, balandis): aktorė Viktorija Kuodytė, dirigentė Giedrė Šlekytė

 

Viktorija Kuodytė yra viena ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos teatro ir kino aktorių. Gimusi 1970 m. Vilniuje, ji 1994 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar būdama studentė, pradėjo vaidinti Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, kurie tapo svarbiu jos kūrybinio kelio pradžios tašku ir lėmė ilgalaikį bendradarbiavimą.

Per savo karjerą V. Kuodytė sukūrė įsimintinų vaidmenų įvairiuose Lietuvos teatruose, tokiuose kaip „Meno fortas“, Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, o nuo 2011 m. yra Vilniaus Jaunimo teatro trupės narė. Jos talentas ir universalumas atsiskleidė tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose pastatymuose, kuriuose ji įkūnijo sudėtingus ir įvairiaplanius personažus. Aktorės darbai teatre pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, įskaitant „Kristoforus“ statulėles už geriausius moters vaidmenis.

Be teatro, Viktorija Kuodytė taip pat yra aktyvi kino aktorė, vaidinusi įvairiuose lietuviškuose ir tarptautiniuose filmuose. Jos sukurtus vaidmenis kine kritikai ir žiūrovai vertina už gilumą ir įtaigumą. Nuo 2006 m. V. Kuodytė taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, profesorė, perduodanti savo patirtį ir žinias jaunajai aktorių kartai. 2019 m. aktorė buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.

Giedrė Šlekytė yra talentinga ir tarptautinį pripažinimą pelniusi dirigentė, kilusi iš Lietuvos. Muzikinį išsilavinimą ji pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, o vėliau studijavo dirigavimą Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje bei Ciuricho menų universitete.

Jos profesionali karjera sparčiai kilo po sėkmingo dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose. G. Šlekytė yra Tarptautinio Malko jaunųjų dirigentų konkurso Kopenhagoje laureatė. 2015 metais ji buvo nominuota Zalcburgo festivalio jaunųjų dirigentų apdovanojimui, o 2018 metais – "Metų naujoko" kategorijoje Tarptautiniuose operos apdovanojimuose.

Dirigentė aktyviai koncertuoja su įvairiais orkestrais Europoje ir už jos ribų. Ji yra dirigavusi tokiuose žymiuose teatruose kaip Ciuricho opera, Frankfurto opera ir kituose. G. Šlekytė taip pat yra aktyvi lietuvių muzikos ambasadorė, atliekanti lietuvių kompozitorių kūrinius įvairiose šalyse.

Maištinga Siela

Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Christmas. Uncensored"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti latvių režisieriaus Mario Martinson naujausią darbą „Tyli naktis“ (2013), kuris šių metų pradžioje sukėlė nemažas diskusijas lietuvių kino forumuose. Prisipažinsiu, kad Maris Martinson‘as nėra mano mėgstamas režisierius, nors jo filmas „Amaja“ ir sukėlė šiokių tokių simpatijų, tačiau dabar filmą menu kaip pernelyg poetizuotą kosmopolitinę dėlionę. Filmas „Tyli naktis“ šiam režisieriui yra jau trečiasis filmas, kuris kuriamas su lietuvių aktoriais ir pažvelgęs į tolimesnių jo projektų išklotinę, matau, kad ateinantys filmai visgi nukreipti į Latviją, o ne į Lietuvą. Pats režisierius yra prisipažinęs, kad jam kurti filmus kur kas lengviau nei parašyti šių filmų knygas, kurias visas išleido lietuviškos leidyklos...

„Tyli naktis“ grįžta iš ilgų „Amajos“ klajonių po pasaulį į šeimą ir pateikia vienos šeimos tragediją Kūčių vakarą, kai viskas turėtų būti atleista ir pamiršta. Tokia naktis ir kontrastas nebestebina nei literatūroje, nei kine. „Tyli naktis“ buvo tiesiogine šio žodžio prasme sugniuždytas kritikų. Taip, tai tikriausiai vienas prasčiausių šio režisieriaus darbų, tačiau žinodamas, kad galiu sulaukti didžiausio pravalo, filmą kažkodėl sužiūrėjau nepretenzingai įdomiai. Aišku, labiausiai kliuvo siužeto ušpildymas, neįtikinamos, bet žavios detalės. Na, kuris dabar tėvas eis su veidrodžio šuke žiūrėti, kaip mylisi už durų marti su sūnumi? O jau juostelėje paliktas neištikimybės įrodymas toks melodramatiškas ir nuspėjamas, kad net lotynų amerikiečiai dabar serialuose įdomiau sukuria aplinkybes. Jau nuo pačios filmo pradžios nelieka jokių abejonių, jog ši naktis pasmerkta skyrybos, rietenoms ir skandalams – pasigedau paslapties, tikrų netikėtumų. Gali nustebinti tik homoseksualumo įvesta linija, kuri lietuvių kinometografijoje vis dar neliečiama. 

Šių metų pradžioje teko matyti didesnį pravalą, tai filmas „Valentinas vienas“, o štai „Tyli naktis“ man kažkodėl nuskambėjo visai neblogomis tonacijomis, buvo įdomu stebėti tarp šeimų besidengiantį seksualinių santykių voratinklį. Jaukus Kūčių vakaras tampa seksualine valpurgijos naktimi, kuri atskleidžia, kokie mes žmonės esame dviveidžiai – gyvename visuomenės primestomis kaukėmis, o iš tikrųjų grojame visai kitais instrumentais. Aišku, ne viskas režisieriui pavyko, filmas retkarčiais priminė teatro sceną, gal dėl minimalios erdvės, gal dėl ne visada įtikinamų aplinkybių ir dialogų, tačiau nepasakysi, kad ir aktoriai blogai dirbo, bet jie ir nežibėjo. „Tyli naktis“ išėjo tamsi, nykoka erotizuota drama, kuri nelabai pateisino žiūrovų lūkesčius, tačiau ne viskas filme jau taip ir blogai, juk jei nebandysi, nesižinosi, kas iš tos idėjos gali išeiti. Maris Martinson‘as turėjo įrodyti, kad gali statyti ir kitokias dramas, tačiau tai buvo žingsnelis atgal, bet niekada nevėlu pasitaisyti ir sugrįžti į teisingą kelią.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela