Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Apie "Alma littera" pradėtą knygų seriją "Laikas lietuvių literatūrai": V. Krėvė, I. Simonaitytė, K. Binkis

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar pastebėjote „Almos litteros“ spalvingą naująją knygų seriją „Laikas lietuvių literatūrai“? Labai įdomu, kokie dar be šių knygų serijoje pasirodys kūriniai? Tai nauja, šiuolaikiško dizaino knygų kolekcija, kurios tikslas yra pakviesti skaitytojus iš naujo atrasti reikšmingiausius XX amžiaus lietuvių rašytojus ir mėgautis jų kūriniais, kurie tapo lietuvių literatūros klasika.

 

Ši serija, panašu, skirta ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui, siekiant supažindinti juos su svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais ir autoriais. Kolekcijoje pristatomos knygos siekia priartinti praeities literatūrą prie šiuolaikinio skaitytojo, dažnai įtraukiant ir šiuolaikinius interpretacinius tekstus ar komentarus.

 

Nors tiksli serijos pradžios data nėra tiesiogiai nurodyta, viešai prieinama informacija leidžia manyti, kad ji pradėta leisti ne anksčiau nei 2023 m., o naujos knygos šioje serijoje pasirodo nuolat. Pavyzdžiui, „Alma littera“ pranešimuose apie naujienas yra minima, kad 2023 m. leidyklos vadovė Dovilė Zaidė pabrėžė „lietuviško rašytinio žodžio vertę ir galią“, kas gali būti susiję su šios serijos atsiradimu.

 

Vienas iš žinomų serijos knygų pavyzdžių yra Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Tai rodo, kad serija apima svarbiausius lietuvių literatūros klasikos kūrinius, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį mūsų kultūroje ir istorijoje.

 

Apskritai serija „Laikas lietuvių literatūrai“ yra vertinga iniciatyva, skatinanti skaitytojus domėtis Lietuvos literatūros paveldu ir iš naujo atrasti jos grožį bei svarbą. Pavyzdžiui, tikriausiai niekas 100 metų nėra išleidęs Vinco Krėvės „Skirgailos“, kuri, beje, skaitoma vyresniųjų klasių mokyklos programoje.

 

Šioje serijoje galėtų pasirodyti litvako I. Mero taip reikalingo romano „Lygiosios trunka akimirka“ pataisytas variantas. Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, Žemaitės apsakymai „Laimė nutekėjimo“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kt.

 

Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

Daina Opolskaitė. „Ir vienąkart, Riči“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 192 p.

Sveiki, literatūros gerbėjai,

Ir vienąkart, pavasari, / Tu atjosi drąsiai... – štai tokios eilutės iš Salomėjos Nėries eilėraščio, kurias tikriausiai žino ir prisimena visi, kurie pabaigė vidurinę. Juk ne tiek daug tų eilėraščių ir įstringa. Rašytoja Daina Opolskaitė perfrazuoja S. Nėries eilėraščio eilutę ir tuo pavasariu tampa „kietuolis“ paauglys Ričardas, dar kitaip vadinamas Ričiu. Jos apysaka Ir vienąkart, Riči tapo leidyklos Alma litteros surengto literatūrinio konkurso finalininku.

Neseniai Daina Oposlkaitė apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, kuri teikia už noveles, o jos kalba, publikuota Metuose, man labai patiko, tad manau, kad autorė turi tikrai gerą juslingą literatūrinį talentą kurti tekstą ir suaugusiems. Na, o Ir vienąkart, Riči – aktualus kūrinys šiuolaikiniam jaunimui, kai kurios apsakymo ištraukos jau cituojamos ir įtrauktos į mokyklinius vadovėlius.

Istorija pasakoja kasdienišką paauglio Balio Beleko istoriją, kuris, kaip dažnai ir būna paaugliams, nekenčia savo kūno, vardo ir pavardės, giminės istorijos, ugningų plaukų, želiančios barzdos ir kt. Bijo užkalbinti jam patinkančią panelę, turi atotrūkį nuo tėvo, kuris grįžta namo dažnai vėlai ir tiek nuvargęs, kad ne santykiai rūpi su sūnumi, o alaus skardinė ir lova... Balio Beleko kasdienybė mokykloje iš esmės atliepia šiuolaikinio lietuvio paauglio gyvenimą progimnazijose ar gimnazijose, tad teksto aktualumo nėra ko abejoti, nes trūksta tokių knygų, kurios atlieptų realų šiuolaikinio paauglio pasaulį.

Visgi, kalbant apie Balio charakterį, jis stereotipinis, niekuo neišsiskiriantis nuo pilkosios paauglių masės, o tai tikras raktas į sėkmingą paauglio literatūrą, kadangi iš esmės paauglių literatūroje turime perteklinį „ypatingo personažo“ vaizdinį. Juk dažnas paauglys, kaip ir Balys, nesijaučia niekuo ypatingas. Visgi tai istorija apie vienerius esmingus gyvenimo metus, kada Balys išmoksta žmogiškumo pamokas, kas jį brandina ir formuoja kaip asmenybę, stumia atsakomybės ir suaugusio žmogaus link.

Čia nerasite itin ryškių nuotykių, nerasite cinizmo, nerasite ir kitų tekste siužetinių vingrybių, perdėtu noru išlaikyti jaunąjį skaitytoją prie šios knygos. Tai kuo visgi ypatinga Ir vienąkart, Riči knyga? Visų pirma, neįkyria didaktika, kuri atsako į kai kuriuos paaugliui sudėtingus egzistencinius klausimus, kaip antai Balio ir tėvo santykiai, kaip draugystė su nauju klasės draugu Ričiu. Taip pat ryški egzistencinė jausena, kurios Balys negali suformuoti verbališkai, tačiau pauzėmis, „nulūžtančiais“ dialogais su Ričiu, kuris tampa dar ir jo gyvenimo mokytoju, dažnai intuityviai jaučia, kas yra teisinga, o kas ne.

Esmingas apysakos įvykis tampa panašus į Kazio Binkio pjesę Atžalynas, kuriame pagrindinis veikėjas atseit pavagia pinigus, nors iš tikrųjų juos siuvėjas įsiuva po pamušalu. Šioje apysakoje Balys pavagia iš tėvų tris šimtus eurų ir dėl to jį kamuoja sąžinės graužatis. Priešingai nei Atžalyne, kuriame veikėjas tampa didvyriu, iškentęs vardan moralinių vertybių gyvenimo nesėkmę, šiuo atveju, Ir vienąkart, Riči tampa kur kas realesniu kūriniu, tokią realybę pagal Balio jausenas ir poelgius atpažįsta bet kurio amžiaus skaitytojai, nekyla diskusijų dėl netikroviškos, perdėtai kaip K. Binkio pjesėje parodomojo moralinio veikėjo lygmens. Balys prisidirbo, Balys ir kenčia, o ne tampa didvyriu.

Daina Opolskaitė

Didvyriu šiuolaikinėje literatūroje beveik nebelieka, nebent tai fantastinė literatūra. Tai iš esmės susiję ir su paaugliais, kurie nebeturi autoritetų aplinkoje. Autoritetais tampa nepasiekiamos pop arba sporto žvaigždės, kurių atvaizdais nuklijuotos Ričio kambario sienos, o realių pavyzdžių jau ir šioje istorijoje nelabai rasite – mokytojai kvaili, nes jiems krenta iš burnų protezai, tėvai pernelyg užsiėmę darbais ir nėra nei Baliui, nei Ričiui apčiuopiamo gyvo ir tikro pavyzdžio, kuris būtų vertas jeigu ne susižavėjimo, tai bet jau pagarbos. Autoritetas formuojamas per bendraamžių, pagal sėkmingumą ir populiarumo principą, tai skaudi brandos ir asmenybės tapsmo dalis, priimti save tokį, koks esi, (net jeigu ir nesi sėkmingas), bet kaip tai padaryti, jeigu nesilygiuosi į sėkmingus savo aplinkos bendraamžius: „Turiu pripažinti: slapta juo žavėjausi. Tai, kad jis nepaliko manęs vieno, kad jam rūpėjo mano apgailėtina padėtis, vertė žavėtis. Bet kuris kitas būtų tik nusišaipęs (p. 89)“.

Apysaka atliepia paauglio vidines emocines prieštaras, kurios atsiranda iš pritarimo, saugumo ir kontrolės poreikio, o kai šių dalykų trūksta, jaučiamasi vangiai, nesėkmingu, netgi visai tuščiu. Autorė nemažai skiria dėmesio Balio Beleko vidinio jausmo įvardijimui: „Jaučiausi tartum užgesęs. Manęs niekas nedomino. Atrodė, kad grimztu į kažkokią slogią būseną, ji įtraukia ir supa mane lipniai it voratinklis, o pasipriešinti neturėjau jėgų. Tai buvo bejėgiškumas. Pats tikriausias bejėgiškumas, kokį gali patirti žmogus, žinodamas, kad yra nekaltas, tačiau tai neturi jokios prasmės, nes visas pasaulis manimi netikėjo (p. 65-66)“.

Dažnas paauglys susiduria su priešiškomis socialinėmis skirtybėmis. Štai Balys stebisi klasioku Pauliumi, kuris gyvena lūšnoje ir pamažu grimzta į nusikaltimų liūną. Šalia atsiradęs Ričis iš esmės formuoja intenciją siekti savo tikslo atkakliai. Matydamas, kaip Ričis siekia tapti profesionaliu futbolininku, Baliui kirba, kad ir jis turi kažko siekti. Draugų įtakų ir pasirinkimo laukas apysakoje taip pat veikia jaunojo skaitytojo sąmonę, formuoja vertybes.

Autorė neužmiršta, kad gyvenimas nėra vien tik slogumas, nėra vien tik kova už būvį, todėl dažnai atskleidžia ir paaugliškų idilišką polėkį, kuris veikėjams suteikia vitališkumo toje pareigomis ir tikslo siekimo užslopintame pasaulyje: „Mano akyse pats gražiausias pavasaris, man jau šešiolika, balandžio saulė glosto veidą ir šį pavasarį man į daug ką, o gal ir į viską nusispjaut. Ir man gera (p. 130)“. Visgi šios Balio ir Ričio draugystės atomazga tragiška, tad autorė pateikia ir ne visada smagią, – bet visi kada nors patyrę ar dar tik patirs, – praradimo jausmą, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Apysakos pabaiga primenanti Vytauto Račicko dviejų dalių apysakas Zuika Padūkelis tikriausiai daugeliui nujaučiama atomazga yra kompozicijos programa, nes autorė pasiduoda populiariosios literatūros pasakojimo dėsniams. Mirtis kaip neišvengiamybės faktas yra ir gyvenime, yra ir literatūroje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Binkis "Moderniškas pavasaris" (pjesės "Atžalynas" apžvalga)

Kazys Binkis. „Moderniškas pavasaris“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 392 p.

Tekste išskirtinai apžvelgiama tik pjesė „Atžalynas“.

Sveiki,

Tikriausiai daugelis prisimena Kazio Binkio (1983-1942) pjesę Atžalyną iš mokyklinių laikų, o kai kurie esate bandę pastatyti ar net matę profesionalaus teatro pastatymą. Buvo metas, kada Atžalynas pasirodė atgyvenęs ir šioji drama tapo nustumta į antrąjį planą, jos niekas nebestatė, niekas apie ją pernelyg nekalbėjo, nes dramaturgija ėjo ir nuėjo kur kas sudėtingesniais keliais. Kaip šiandien atrodo Atžalynas Lietuvos moralinio auklėjimo kontekste ir ką vaikas, skaitydamas šią pjesę, kurioje pilna šnekamosios kalbos ir jau nebevertojamų žodžių su neaiškiomis prasmėmis, visgi turėtų suprasti?

Atžalynas puikiai tiko sužydėjusioje Tarpukario Lietuvoje, kai intelektualusis luomas jau buvo subrendęs, kad duotų literatūrinių vaisių. K. Binkio drama parašyta 1937 metais kaip tik papuolė į tų vaisių aruodą ir neliko nepastebėta. Aiškaus moralinio turinio pjesę su ryškiais socialiniais kontekstais šiandienos jaunajam skaitytojui gali atrodyti truputį, jų kalbos kodu sakant, „ne apie mūsų laikus“.

Pagrindinis veikėjas – jaunas gimnazistas Petras Keraitis apsigyvena pas dėdę ir jo žmoną Keraitienę, kurie iškart imasi perauklėti kaimietišką Petro Keraičio būdą. Ypač Keraitienė, kuri imasi diegti ( pseudo aristokratiškojo luomo etiketo taisyklių, pamiršdama moralines vertybės. Savaime suprantama, nes pati moteris gyveno tik dėl akių, buvo pripažinta moterų klubo nore, turėjo žodį ir gerą vardą, nes mokėjo laviruoti tarp moteriškų paskalų ir elgtis atitinkamai, tačiau jai nepažintos tauriosios žmogaus savybės: sąžiningumas, paslaugumas, pagalba nuskriaustam ir galiausiai stokojama pačios meilės.

Petras Keraitis iš pradžių bando įtikti poniai, todėl pjesės pradžioje susidaro išties idiliškas vaizdelis: Keraičiai priėmė iš geros širdies sūnėną ir pavers jo gyvenimą geresniu. Bet pjesėje įvyksta lemtingas nutikimas, kuris atskleidžia esant Petrą ne iš kelmo spirtą ir turintį tvirtą moralinį palikimą iš tėvo, kurio šimtą litų (anuomet dideli pinigai) panaudojo kaip visuomenės auklėjimo priemonę. Prisiėmęs už visą klasę kaltę, (neva pavogęs savo auklėtojo portfelio šimtinę), jis stoiškai atlaiko išmetimą iš gimnazijos, giminaičių nusigręžimą ir pradeda dirbti kriaučiumi.

Mokytojo šimtinė, pasirodo, užkrito kadaise už palto pamušalo ir juos atradęs iš esmės sugrąžina Petrui garbę ir visi pastoraline nuotaika pasileidžia į Gegužinės šokius, kuriuose išaiškėja Keraitienės dvilypumas – ji vėl prisiima atsakomybę už auklėjimą ir nori nepelnytų laurų už savo kantrybę prieš miestelio ponias. Kas  tada nutinka? Kazys Binkis dar karta meta  jau išmėgintą Petro Keraičio tiesios moralės kortą ir sūnėnas lieka abejingas tetai, pasirinkdamas jį priglaudusiam kur kas mažesnį socialinį statusą turintį siuvėją Žiogą.

Pjesės pabaiga kaip vienas nesibaigiantis pokylis, kurio metu išaukštinama pavyzdinė Petro dorovė – ne poniškose manierose ir ne pasiturinčioje šeimoje esti gerovė, bet dažnai pas paprastą ir nuoširdų atsidavusį žmogelį. Skaitant iš šių dienų perspektyvos truputį juokinga ir dirbtina – didvyris už tai, kad prisiėmė ne savo kaltę? Tikrai? Visi gimnazistai ir Direktorius vaikiną nešioja ant rankų? Akivaizdu, kad K. Binkis arba šiek tiek persūdė, arba įsivaizdavo teatro scenoje jau teisingumo  euforijoje paskendusią idilinę sceną, kuri su realybe nebeturi nieko bendro.

Kaip dabarties jaunas skaitytojas, skaitantis pjesę, turėtų visa tai įsivaizduoti? Nors moralas gana gražus ir pamokantis, tačiau nė vienas „sveiko proto“ mokinys neprisiims dėl visos klasės kaltės, retesniais atvejais už labai gerą draugą – galbūt, bet išmestas iš mokyklos ir netekęs visuomenės ir globėjų malonės? Tokia kaina rodo truputį iškreiptą pasaulėžiūrą ir Petro Keraičio poelgis, kuris įvardijamas kaip  „didvyris“, nemažai kelia jaunajam skaitytojų klausymų, nes kiekvienas iš jų stato save į Petro vietą ir nė vienas nėra gyvai matęs panašaus gyvo poelgio mokykloje. Kažin, ar jaunasis skaitytojas pajėgus be suaugusiojo įsikišimo suvokti, kad pjesė visomis prasmėmis yra dirbtinis konstruktas auklėti ir tik itin talentingas režisierius galbūt galėtų jautriai perteikti žiūrovui ne dirbtiną Petro poelgį, tačiau pati K. Binkio dramos buitiška kalba verčia abejoti pjesės įtaiga.

Žinoma, šiandien kūrinys mokyklinėje programoje labiau tinkamas analizuoti ne paties P. Keraičio poelgį, bet kartu su mokiniais svarstyti: kas šioje pjesėje jiems pasirodė „normalu“, leisti jiems sava galva pagrįsti teiginius, diskutuoti, kam autoriui, atsižvelgiant į laikmetį, reikėjo šią pjesę „pakylėti“ ir padaryti iš išties neblogos ir jautrios istorijos pernelyg aiškiai „sukramtytą“ moralinių jėgų ir paveikslų karkasinį judėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti ir lietuviškos dramaturgijos evoliucijos ir kad mes žvelgiame į Atžalyną jau iš kitų atžalų perspektyvos.

Jūsų Maištinga Siela