Šios dienos citata: Ieva Simonaitytė apie Mažąją Lietuvą, prūsišką kilmę ir Klaipėdos krašto žmones

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis... Ką aš žinau! Gal aš jų tolima giminaitė? <...> Mano motina didžiavosi esanti dar senųjų prūsų palikuonė. Mes, klaipėdiškiai, – statūs ir visada su pakelta galva aukštai.“ Ieva Simonaitytė

 

Ieva Simonaitytė, iškili lietuvių prozininkė, gimė 1897 metų sausio 23 dieną Vanagų kaime, dabartiniame Šilutės rajone, tuometinėje Mažojoje Lietuvoje, ir mirė 1978 metų rugsėjo 27 dieną Vilniuje. Jos gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su šiuo unikaliu Lietuvos regionu – Mažąja Lietuva ir Klaipėdos kraštu. Būdama gimtakraštietė, ji ne tik atidžiai stebėjo, bet ir nuodugniai fiksavo šio krašto žmonių likimus, jų kalbą, papročius ir istorinius virsmus.

 

Ievos Simonaitytės asmenybė ir kūryba yra persmelkta Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dvasios. Pati būdama kilusi iš šio regiono, ji puikiai pažinojo vietos gyventojų, vadinamųjų lietuvininkų, ypatumus, jų istorinę kovą dėl tapatybės vokiškosios aplinkos fone. Jos prozoje ryškiai atsispindi sudėtingas lietuvininkų gyvenimas – jų atkaklumas, religingumas, prisirišimas prie žemės ir kalbos, taip pat skaudūs nutautėjimo procesai. Simonaitytė savo kūriniuose įamžino nykstančią Mažosios Lietuvos kaimo buitį, tradicijas ir unikalų tarmių koloritą, tapdama tarsi gyvu krašto kultūrinės atminties saugotoju.

 

Ypač ryškiai šios sąsajos atsiskleidžia žymiausiuose jos romanuose. „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai epinis pasakojimas apie lietuvininkų giminės kartas, kuriame persipina asmeninės dramos ir istorinės peripetijos, atskleidžiančios krašto žmonių likimo trapumą ir atsparumą. Šis romanas tapo Mažosios Lietuvos dvasios ir tapatybės simboliu. Kūrinys „Vilius Karalius“ taip pat gilinasi į regiono tematiką, vaizduodamas Klaipėdos krašto kasdienybę, kultūrinius skirtumus ir sudėtingus santykius tarp lietuvių ir vokiečių. Simonaitytė ne tik rašė apie šį kraštą, bet ir aktyviai dalyvavo jo kultūriniame gyvenime, siekdama išsaugoti ir puoselėti lietuvišką tapatybę, kuri Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais patyrė didžiulius sukrėtimus. Jos kūryba iki šiol išlieka vertingas šaltinis pažinti ir suprasti Mažosios Lietuvos istorinę ir kultūrinę panoramą.

 

Maištinga Siela

Apie "Alma littera" pradėtą knygų seriją "Laikas lietuvių literatūrai": V. Krėvė, I. Simonaitytė, K. Binkis

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar pastebėjote „Almos litteros“ spalvingą naująją knygų seriją „Laikas lietuvių literatūrai“? Labai įdomu, kokie dar be šių knygų serijoje pasirodys kūriniai? Tai nauja, šiuolaikiško dizaino knygų kolekcija, kurios tikslas yra pakviesti skaitytojus iš naujo atrasti reikšmingiausius XX amžiaus lietuvių rašytojus ir mėgautis jų kūriniais, kurie tapo lietuvių literatūros klasika.

 

Ši serija, panašu, skirta ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui, siekiant supažindinti juos su svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais ir autoriais. Kolekcijoje pristatomos knygos siekia priartinti praeities literatūrą prie šiuolaikinio skaitytojo, dažnai įtraukiant ir šiuolaikinius interpretacinius tekstus ar komentarus.

 

Nors tiksli serijos pradžios data nėra tiesiogiai nurodyta, viešai prieinama informacija leidžia manyti, kad ji pradėta leisti ne anksčiau nei 2023 m., o naujos knygos šioje serijoje pasirodo nuolat. Pavyzdžiui, „Alma littera“ pranešimuose apie naujienas yra minima, kad 2023 m. leidyklos vadovė Dovilė Zaidė pabrėžė „lietuviško rašytinio žodžio vertę ir galią“, kas gali būti susiję su šios serijos atsiradimu.

 

Vienas iš žinomų serijos knygų pavyzdžių yra Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Tai rodo, kad serija apima svarbiausius lietuvių literatūros klasikos kūrinius, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį mūsų kultūroje ir istorijoje.

 

Apskritai serija „Laikas lietuvių literatūrai“ yra vertinga iniciatyva, skatinanti skaitytojus domėtis Lietuvos literatūros paveldu ir iš naujo atrasti jos grožį bei svarbą. Pavyzdžiui, tikriausiai niekas 100 metų nėra išleidęs Vinco Krėvės „Skirgailos“, kuri, beje, skaitoma vyresniųjų klasių mokyklos programoje.

 

Šioje serijoje galėtų pasirodyti litvako I. Mero taip reikalingo romano „Lygiosios trunka akimirka“ pataisytas variantas. Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, Žemaitės apsakymai „Laimė nutekėjimo“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kt.

 

Maištinga Siela

Namas, kuriame Klaipėdoje gyveno rašytoja Ieva Simonaitytė ir parašė knygą "Aukštujų Šimonių likimas"

 

Sveiki,

 

Šį namą, kuriame kažkada gyveno Ieva Simonaitytė iki Antrojo pasaulinio karo ir, kaip teigiama, būtent čia parašė garsiausią savo kūrinį „Aukštujų Šimonių likimas“, o namas vis dar geros būklės ir matomai sutvarkytas, jį galite pamatyti visai šalia senamiesčio, „Švyturio“ alaus daryklos, adresu: Baltikalnio g. 12, Klaipėda, 91251 Klaipėdos m. sav. Dabar ten viename namo gale yra įrengta R. Jakšto advokato kontora.

 

Maištinga Siela

Knyga: Ieva Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"

 

Ieva Simonaitytė. „Aukštujų Šimonių likimas“ – Vilnius: Alma littera, 2015. – 480 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pasak literatūrologų, gerai parašyto romano galiojimo laikas gali siekti 200 metų, vėliau kūrinys tampa tik pačių literatūros raidą tyrinėjančiųjų reikalu. Kodėl? Nes pasikeičia epochos, žodynas, vertybės, su kiekviena karta suprasti senstančią literatūrą darosi sudėtingiau, o galiausiai išaušta diena, kada išvis neįmanoma be tam tikro kalbinio ir istorinio išsilavinimo skaityti senesniąją literatūrą. Štai bene garsiausia tarpukario ir pokario romanistė Ieva Simonaitytė (1897-1978) debiutuoja 1935 metais su itin dideliu ir ambicingu kūriniu Aukštujų Šimonių likimas, kuris šiandien taip pat jau ne kiekvienam lengvai paskaitomas. Už šį kūrinį autorei dar tais pačiais metais buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija, o kūrinį tuokart daugelis vadino šedevru. Apie knygos išleidimo aplinkybes visai neseniai Viktorija Šeina publikavo Naujajame Židinyje-Aiduose (vėliau internetiniame dienraštyje 15min.com) straipsnį „Aukštujų Šimonių likimas“: nutylėta leidybos istorija, kuriame išskiriamos politinės Klaipėdos, Mažosios Lietuvos krašto susiklosčiusios palankios I. Simonaitytei aplinkybės.

Literatūrologė Žydronė Kolevinskienė pažymi, kad norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis. Autorė lietuvių literatūros lauke suvokiama kaip Mažosios Lietuvos rašytoja, kuriai svarbus vietinių žmonių gyvenimas, papročiai, tradicijos. Nuo seno šis kraštas smarkiai buvo veikiamas vokiečių, todėl ir romane stengiamasi per du šimtus metų perteikti ne tik Šiminių giminės džiaugsmus ir vargus, bet ir kintantį šių kraštų politinę ir ekonominę situaciją, kuri taip pat tiesiogiai veikia išgalvotų veikėjų likimus.

Rašytoja savo ilgą ir didingą giminės sagą pradeda nuo Rytprūsius 1709-1711 m. užklupusio maro, kuris, kaip manoma, 70-80 procentų sumažino šio krašto žmonių populiaciją. Likusios tuščios sodybos ir miestai netruko ilgai dūlėti, nes čia netrukus apgyvendinami prancūzai, šveicarai ir vokiečiai, kurie lietuvninkus laiko žemesne vietos kasta, nes žemės vokiškos, o lietuvninkai suvokiami kaip baudžiauninkai, pavaldūs vokiečiams. Būtent šiame laikotarpyje vaizduojami pasiturinčių garbingų Šimonių šeima, kuri per marą netenka visos moteriškos linijos, o išlieka tik tėvas, sūnūs Matas ir Etmonas, galiausiai tėvą ir Etmoną užmuša dvare apsistoję vokiečiai, o jaunuoliui Matui Šimoniui tenka palikus visą užgyventą turtą persikelti per upę į Aukštujus, kur nuo seno gyvena sėslūs lietuvninkai, ir čia jis pradeda gyvenimą nuo pradžių.

Manoma, kad Aukštujai turėtų atitikti pačios Ievos Simonaitytės gyvenvietę Vanagus, tačiau iš pagarbos savo kraštui autorė pakeitė pavadinimą į Aukštujus, o Šimonių likimo vingius kūrė ne matuodama istorinius faktus, bet remdamasi vietos gyventojų pasakojimais ir liudijimais apie praeitį. Pirmajame romano dalyje autorė susikoncentruoja į XVIII ir XIX a. pirmosios pusės baudžiavos laikus. Nestokodama tragiškų aplinkybių, autorė gana vaizdžiai ir realistiškai perteikia Šimonių tragediją. Svarbiausias akcentas – vokiška valdžia ir lietuvninkų baudžiauninkų beteisiškumas. „Mirė žmogus – būrelis, dingo ir jo vardas, lyg jo niekada nebūtų buvę, ir niekas daugiau jo nebepasigedo (p. 90).“ Šimonys užkasami be paminklų, tiesiog po medžiais, o jų kapai prisimenami tiek, kiek prisimena jų vaikai.

Visoje knygoje, nors kartos keičiasi greitai, visgi, bent jau man, įsimintiniausios buvo brolių Jokūbo ir Anskio Šimonių santykiai. Jokūbas paveldėjęs iš tėvo turtingas žemes nesibodi pokštauti, jog nėra dievobaimingas ir jam turtus suneša aitvarai ir kaukai, o dievobaimingas bažnyčios sakytojas Anskis pyksta ant brolio, tad nutaria jį pamokyti, todėl padega jo turtą, kuris dėl didelės sausros supleška visas iki pamatų. I. Simonaitytė kuria brolių charakterius pasitelkdama kontrastingą religinį vertybių matą ir iš to sukuria gana tragiškus brolių santykius. Nors Jokūbas niekada tiesiogiai neapkaltino brolio, tačiau jo pabėgimas iš Aukštujų rodė brolio kaltę. Autorė nepamokslauja tiesiogiai, tačiau neretai per pasakotoją perteikia esminius individualizuotus sąžinės, kaltės, aukos, praradimo ir džiaugsmo apibendrinimus. „Jokūbas vis dar stebisi iš Anskio, kad jis, taip sunkiai prislėgęs savo sąžinę, gali kitus žmones mokyti, juos dievopi vesti (p.153).“

Ieva Simonaitytė

Seserų Marės, Urtės ir Anės likimų linija tikriausiai labiausiai romano nugludinta vieta. Panaikinus baudžiavą, lietuvninkai vis dar gyveno kaip būrai ir save vis tiek laikė būriškos kilmės, nes rengėsi, valgė ir kalbėjo kaip būrai. Iš šių trijų seserų likimų tikriausiai tragiškiausias yra Urtės Šimonytės, kuri buvo jauna, dali, miela ir perspektyvi mergina, kurią Ilžė ir Krizas Šimoniai atidavė mergauti į ūkį, o ten ją suviliojo ūkininkas Mikas, o kai ši tampa besilaukianti, galiausiai išeina iš ūkio ir visą likusį gyvenimą yra laikoma paleistuve. Toks tradicinis to laikotarpio požiūris, jeigu mergina nėščia ne santuokoje, tai ji pati ir kalta. Urtė pagimdė Roželę, nesveiką kūdikį, kurią vėliau priglaudžia žiaurioji teta Marė. Autorė išryškina lyčių nelygybę, religijos ir krikščionišką atšiaurumą vargo kamuojamoms moterims, kurios lyg ir turėtų sulaukti pagalbos, tačiau tuokart jos atstumiamos kaip raupsuotosios.

Knyga pasibaigia su Rože Šimonyte likimu, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pasakojimas apie 5-6 Šimonių kartas ir pasakyti kurio likimas tragiškesnis sunku, bet akivaizdu, kad autorė mėgsta tragizmą. Jau vien ko vertas Etmės Šimonienės literatūrinis paveikslas, kai šioji su senaisiais Šimoniais elgiasi kaip vergvaldė. Tiršti, išraiškingi charakteriai visgi knygoje atrodo vienkrypčiai. Vokiečiai dažniausiai stereotipiškai perteikiami kaip baisūs žmonės, o kenčiantys Šimonys kaip aplinkybių ir pačių vokiečių skriaudžiami žmonės. Nors netrūksta tarp Šimonių ir parazitaujančių asmenybių, pavyzdžiui, Anskis ar ta pati Urtės sesuo Marė.

Ieva Simonaitytė sukūrė didingą epinį giminės kartų pasakojimą, kokio iki tol lietuvių literatūroje neturėjome. Knygoje daug veikėjų, daug besikeičiančių įvykių, istorinio-kultūrinio Mažosios Lietuvos konteksto, kuris gali būti skaitomas kaip autentiškas ir gyvas liudijimas. Visgi I. Simonaitytę laikyčiau realizmo atstove, neretai ji daug ką vaizduoja ir perteikia Žemaitės buitine maniera, mėgsta gamtinius Mažosios Lietuvos vaizdelius, kuriais lyg atvirukais įrėmina esminius veikėjų likimus, dažnai susidaro įspūdis, kad hiperbolizuoja tragizmą tam, kad skaitytojui būtų kaip nūdienos serialas. Nes kas skaitys apie laiminguosius Šimonius? Nebus įdomu, tad kartu, sakyčiau, dėl tragizmo hiperbolizavimo I. Simonaitytės proza panaši ir į Lazdynų Pelėdos kūrinius.

Knyga didelė, tačiau nereikia apimties baimintis, nes istorijos apie Šimonis labai įtraukios, kad net galima pamiršti auštančią kavą. Tragizmo perteklių galima pateisinti sudėtingais baudžiavos, skurdo ir vokiečių bei lietuvninkų priešiškumu, istorinių-kultūrinių kontekstų savotiška egzotika. „Bet atmink, kad ne į Priekulę ar į Klaipėdą, o į Karaliaučių nori važiuoti. Ten visi vokiškai nešioja. Ten moterų su skepetomis ir prijuostėmis nerasi. Ten visos kepurėtos. Išjuoks nuvažiavusią būrę, lietuvninkę (p. 204).“ Skaitydamas kūrinį vis galvojau, kokie įdomūs ir netikėti gali būti kaimiškosios kultūros likimai, ne ką prastesni už, sakykim, Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum kilmingųjų miestiečių likimus. Aukštujų Šimonių likimą vertinu ir kaip įtraukiai paskaitomą pop romaną su ašaromis bei TV serialams būdingu vergės Izauros likimo vingiais ir kaip užkonservuotą autentišką Mažosios Lietuvos kultūriniais, neretai istoriniais egzotiškais reliktais kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela