Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Velnio nuotaka", režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalis dramos teatras

 

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Netikėtai, prieš pačius 2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.

Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio „Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“, žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.

 

Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis (aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi, kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas, kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.

 

Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“ versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika, žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis, besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą, kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis. Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus, angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį. Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui. Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.

 

Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai puiku.

 

Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus – atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.

 

Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti, atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.

 

Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo paties kaip tėvo atsakomybės įvaizdį ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka: parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik kaip Žemaitės Katrės likimas.

Maištinga Siela