Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela