Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

Daina Opolskaitė. „Ir vienąkart, Riči“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 192 p.

Sveiki, literatūros gerbėjai,

Ir vienąkart, pavasari, / Tu atjosi drąsiai... – štai tokios eilutės iš Salomėjos Nėries eilėraščio, kurias tikriausiai žino ir prisimena visi, kurie pabaigė vidurinę. Juk ne tiek daug tų eilėraščių ir įstringa. Rašytoja Daina Opolskaitė perfrazuoja S. Nėries eilėraščio eilutę ir tuo pavasariu tampa „kietuolis“ paauglys Ričardas, dar kitaip vadinamas Ričiu. Jos apysaka Ir vienąkart, Riči tapo leidyklos Alma litteros surengto literatūrinio konkurso finalininku.

Neseniai Daina Oposlkaitė apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, kuri teikia už noveles, o jos kalba, publikuota Metuose, man labai patiko, tad manau, kad autorė turi tikrai gerą juslingą literatūrinį talentą kurti tekstą ir suaugusiems. Na, o Ir vienąkart, Riči – aktualus kūrinys šiuolaikiniam jaunimui, kai kurios apsakymo ištraukos jau cituojamos ir įtrauktos į mokyklinius vadovėlius.

Istorija pasakoja kasdienišką paauglio Balio Beleko istoriją, kuris, kaip dažnai ir būna paaugliams, nekenčia savo kūno, vardo ir pavardės, giminės istorijos, ugningų plaukų, želiančios barzdos ir kt. Bijo užkalbinti jam patinkančią panelę, turi atotrūkį nuo tėvo, kuris grįžta namo dažnai vėlai ir tiek nuvargęs, kad ne santykiai rūpi su sūnumi, o alaus skardinė ir lova... Balio Beleko kasdienybė mokykloje iš esmės atliepia šiuolaikinio lietuvio paauglio gyvenimą progimnazijose ar gimnazijose, tad teksto aktualumo nėra ko abejoti, nes trūksta tokių knygų, kurios atlieptų realų šiuolaikinio paauglio pasaulį.

Visgi, kalbant apie Balio charakterį, jis stereotipinis, niekuo neišsiskiriantis nuo pilkosios paauglių masės, o tai tikras raktas į sėkmingą paauglio literatūrą, kadangi iš esmės paauglių literatūroje turime perteklinį „ypatingo personažo“ vaizdinį. Juk dažnas paauglys, kaip ir Balys, nesijaučia niekuo ypatingas. Visgi tai istorija apie vienerius esmingus gyvenimo metus, kada Balys išmoksta žmogiškumo pamokas, kas jį brandina ir formuoja kaip asmenybę, stumia atsakomybės ir suaugusio žmogaus link.

Čia nerasite itin ryškių nuotykių, nerasite cinizmo, nerasite ir kitų tekste siužetinių vingrybių, perdėtu noru išlaikyti jaunąjį skaitytoją prie šios knygos. Tai kuo visgi ypatinga Ir vienąkart, Riči knyga? Visų pirma, neįkyria didaktika, kuri atsako į kai kuriuos paaugliui sudėtingus egzistencinius klausimus, kaip antai Balio ir tėvo santykiai, kaip draugystė su nauju klasės draugu Ričiu. Taip pat ryški egzistencinė jausena, kurios Balys negali suformuoti verbališkai, tačiau pauzėmis, „nulūžtančiais“ dialogais su Ričiu, kuris tampa dar ir jo gyvenimo mokytoju, dažnai intuityviai jaučia, kas yra teisinga, o kas ne.

Esmingas apysakos įvykis tampa panašus į Kazio Binkio pjesę Atžalynas, kuriame pagrindinis veikėjas atseit pavagia pinigus, nors iš tikrųjų juos siuvėjas įsiuva po pamušalu. Šioje apysakoje Balys pavagia iš tėvų tris šimtus eurų ir dėl to jį kamuoja sąžinės graužatis. Priešingai nei Atžalyne, kuriame veikėjas tampa didvyriu, iškentęs vardan moralinių vertybių gyvenimo nesėkmę, šiuo atveju, Ir vienąkart, Riči tampa kur kas realesniu kūriniu, tokią realybę pagal Balio jausenas ir poelgius atpažįsta bet kurio amžiaus skaitytojai, nekyla diskusijų dėl netikroviškos, perdėtai kaip K. Binkio pjesėje parodomojo moralinio veikėjo lygmens. Balys prisidirbo, Balys ir kenčia, o ne tampa didvyriu.

Daina Opolskaitė

Didvyriu šiuolaikinėje literatūroje beveik nebelieka, nebent tai fantastinė literatūra. Tai iš esmės susiję ir su paaugliais, kurie nebeturi autoritetų aplinkoje. Autoritetais tampa nepasiekiamos pop arba sporto žvaigždės, kurių atvaizdais nuklijuotos Ričio kambario sienos, o realių pavyzdžių jau ir šioje istorijoje nelabai rasite – mokytojai kvaili, nes jiems krenta iš burnų protezai, tėvai pernelyg užsiėmę darbais ir nėra nei Baliui, nei Ričiui apčiuopiamo gyvo ir tikro pavyzdžio, kuris būtų vertas jeigu ne susižavėjimo, tai bet jau pagarbos. Autoritetas formuojamas per bendraamžių, pagal sėkmingumą ir populiarumo principą, tai skaudi brandos ir asmenybės tapsmo dalis, priimti save tokį, koks esi, (net jeigu ir nesi sėkmingas), bet kaip tai padaryti, jeigu nesilygiuosi į sėkmingus savo aplinkos bendraamžius: „Turiu pripažinti: slapta juo žavėjausi. Tai, kad jis nepaliko manęs vieno, kad jam rūpėjo mano apgailėtina padėtis, vertė žavėtis. Bet kuris kitas būtų tik nusišaipęs (p. 89)“.

Apysaka atliepia paauglio vidines emocines prieštaras, kurios atsiranda iš pritarimo, saugumo ir kontrolės poreikio, o kai šių dalykų trūksta, jaučiamasi vangiai, nesėkmingu, netgi visai tuščiu. Autorė nemažai skiria dėmesio Balio Beleko vidinio jausmo įvardijimui: „Jaučiausi tartum užgesęs. Manęs niekas nedomino. Atrodė, kad grimztu į kažkokią slogią būseną, ji įtraukia ir supa mane lipniai it voratinklis, o pasipriešinti neturėjau jėgų. Tai buvo bejėgiškumas. Pats tikriausias bejėgiškumas, kokį gali patirti žmogus, žinodamas, kad yra nekaltas, tačiau tai neturi jokios prasmės, nes visas pasaulis manimi netikėjo (p. 65-66)“.

Dažnas paauglys susiduria su priešiškomis socialinėmis skirtybėmis. Štai Balys stebisi klasioku Pauliumi, kuris gyvena lūšnoje ir pamažu grimzta į nusikaltimų liūną. Šalia atsiradęs Ričis iš esmės formuoja intenciją siekti savo tikslo atkakliai. Matydamas, kaip Ričis siekia tapti profesionaliu futbolininku, Baliui kirba, kad ir jis turi kažko siekti. Draugų įtakų ir pasirinkimo laukas apysakoje taip pat veikia jaunojo skaitytojo sąmonę, formuoja vertybes.

Autorė neužmiršta, kad gyvenimas nėra vien tik slogumas, nėra vien tik kova už būvį, todėl dažnai atskleidžia ir paaugliškų idilišką polėkį, kuris veikėjams suteikia vitališkumo toje pareigomis ir tikslo siekimo užslopintame pasaulyje: „Mano akyse pats gražiausias pavasaris, man jau šešiolika, balandžio saulė glosto veidą ir šį pavasarį man į daug ką, o gal ir į viską nusispjaut. Ir man gera (p. 130)“. Visgi šios Balio ir Ričio draugystės atomazga tragiška, tad autorė pateikia ir ne visada smagią, – bet visi kada nors patyrę ar dar tik patirs, – praradimo jausmą, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Apysakos pabaiga primenanti Vytauto Račicko dviejų dalių apysakas Zuika Padūkelis tikriausiai daugeliui nujaučiama atomazga yra kompozicijos programa, nes autorė pasiduoda populiariosios literatūros pasakojimo dėsniams. Mirtis kaip neišvengiamybės faktas yra ir gyvenime, yra ir literatūroje.

Jūsų Maištinga Siela