Sveiki!
Imanuelis Kantas (Immanuel Kant)
gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų
šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti
moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką
formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos
tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas
buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.
Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta
nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos
„Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir
padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta
disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą
intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl
prievartinio religinio indoktrinavimo.
1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą,
kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties,
siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju
neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam
suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su
įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie
žmonių tarpusavio santykius ir etiką.
Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo
gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos
mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą
palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai
kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais
gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo
galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą
kalbotyros mokslams.
Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja
Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis.
Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame
kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo
regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo
išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos
platybes.
Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755
m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo
logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis
sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais
pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos
dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis
ir metodiškas intelektualas.
Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus
vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo
proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė
fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų
pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas
nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir
laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.
Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su
Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas
parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai,
kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu
Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu
ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.
Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių
svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame
jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį,
reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų
visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos
ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės,
orumą.
Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo
įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė
pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį
derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis
buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo
Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą
respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.
Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės
negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis
mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius
žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus
katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje
Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują
savimonės lygmenį, atsisveikinimas.
Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu
didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei
epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek
pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas
susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų
Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis
apie proto drąsą naudotis savo intelektu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą