Vienas įspūdingesnių
šiandien KKKC parodų rūmuose matyti šiuolaikinio meno instaliacijų buvo ši iš
odų keistai kvepianti sudurstyta pranašo širma, ant kurios buvo leidžiami
subtitrai. Pridedu anotacijas.
VISA MATANTI PRANAŠO AKIS
„.XYZ Collective“ – trijų
jaunosios kartos menininkų: Barboros Matonytės, Deniso Kolomyckio ir Liudviko
Kesmino, kolektyvas, susibūręs parodų triptikui „Prophet // Jester // Villain“
(„Pranašas // Juokdarys // Niekšas“). Šios parodų serijos dalimi yra ir KKKC
Parodų rūmuose atsirandantis „Prophet“ („Pranašas“). Menininkai nebando kurti
tikslių ateities pranašysčių, o įsikūnija į nuolat kintančio ir viename kūne
neužsiliekančio pranašo vaidmenį. Ne visos jo pranašystės išsipildo, kartais
virsta nepagrįstomis spėlionėmis ir veikia, kaip visų dėmesį atkreipiantis ir
paniką keliantis ginklas. Tyrinėdami skirtingas pranašo reikšmes „.XYZ
Collective“ žvelgia iš įvairių asmeninių, politinių ar socialinių perspektyvų
ir renkasi, kuriomis pranašystėmis (ne)tikėti susiduriant su pasaulyje ir
kasdienybėje vykstančiomis tragedijomis.
PRANAŠO VEIDAI
B. Matonytė, pasitelkdama
metalo muzikos scenos ir austrų menininko Gunther Brus performansų įkvėptus
vaizdinius, perteikia asmeninį nerimastingumą bei kalba apie brutalius būdus
„išsinerti iš odos“, ieškant individualios bei bendruomeninės tapatybės. D.
Kolomyckis savo darbuose kvestionuoja hierarchines sistemas, propagandą ir jų
kasdienį veikimą. O L. Kesmino meninė instaliacijoje prieštaringai susijungia
industrinės masinės gamybos liekanų vaizdiniai su rankų darbo sukuriamu
medžiagiškumu.
Paskutinis
iššūkio filmas iki „Kino pavasario“. Tryliktasis filmas.
Deja,
taip ir neteko pamatyti 18 filmų iki šių metų „Kino pavasario“, paskutinis,
kurį spėjau pažiūrėti yra lietuvių jaunosios kartos režisieriaus Romo
Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį ne taip seniai
rodė LRT televiziją. Tai jau trečiasis ilgo metražo režisieriaus darbas ir
antrasis, kurį man teko matyti. Viešojoje erdvėje pastebiu R. Zabarausko
aktyvias diskusijas ne tik apie kino meną, bet ir apie LGBTQ teises. Dar prieš
dešimtmetį jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie homoseksualumą ir neslėpė,
kad pats toks yra ir taip pat jo kine dominuoja būtent šioji tema. Kiek permetu
savo atmintyje, tai unikalu, nes daugiau nėra mūsų režisierių, kurie kurtų
filmus homoseksualumo tema Lietuvoje.
Tiesa,
tenka pripažinti, kad matytas režisieriaus debiutas „Porno melodrama“ (2011)
buvo skaudžiai nuviliantis reikalas: aktoriai buvo beveik mediniai, siužetas
išskydęs, atmosfera tokia pilka ir viskas taip sąlygiškai statiška, kad paliko
kraupius prisiminimus. Gal dėl to labai vengiau žiūrėti „Streiką“, tačiau
nusprendžiau suteikti dar vieną šansą bent filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“.
Tikėjausi išties niūraus ir slogaus filmo su prastoka režisūra (nes Zabarauskui
išties sunku su filmų finansavimais, o tai labai atsiliepia filmo kokybei),
tačiau gavau kiek priešingą efektą – seansas buvo kaip niekad smagus ir gana
įtraukiančiai susižiūrėjau.
Istorija
pasakoja apie aktorę Indrę (aktorė Irina Lavrinovič), kuri iš dalies dėl
pinigų, iš dalies dėl nuoskaudų nenorom užmuša savo motiną. Nežinodama, ką
daryti, ji pasibeldžia į draugo režisieriaus Romo Zabarausko (aktorius Denisas
Kolomyckis) duris. Galiausiai Romas nusprendžia išgabenti Indrę su pinigų krepšiu
iš Lietuvos lengvuoju automobiliu, o į kelionę leidžiasi ir jo dabartinis
širdies draugas meksikietis Carlosas (aktorius Adrian Escobar). Na ir šioji
trijulė kelyje patiria tai, ką patiria daugelis „kelioninių ir bėglių filmų“ veikėjų:
atsivėrimą, šmaikštumą, suartėjimą ir barnius. Čia žiūrėdamas prisiminiau kitą
lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“.
Visgi,
gilinantis į siužetą, tikrasis Romas Zabarauskas, kuris parašė scenarijų savo
filmui, sudėjo keletą žanrų: savo asmenines vaikystės ir mokyklinių metų
patirtis, kriminalinio trilerio štrichus bei santykių melodramas. Kad filmą
nebūtų nuobodu žiūrėti, šiek tiek paaštrina ir homoerotika, todėl pasikvieti
meksikietį aktorių atlikti eskorto vaidmenį, sakyčiau, buvo ne tik egzotiškas bendradarbiavimas,
bet ir vizualiai pasiteisino (merginoms ir gėjams iš tikrųjų yra kur akis
paganyti!). Visgi tie tokie knyginiai netikėti siužetiniai posūkiai primena
kiek dirbtinokus siužetinius sprendimus: nuo žmogžudystės iki bėgimo
automobiliu per Lietuvą, nuo maudynių tvenkinyje iki heteroseksualaus sekso (ir
išdavystės panosėje!) miške – tai iš tikrųjų yra telenovelės hiperbolizuoti sprendimai,
kada serialo klišiniai siužetiniai vingiai sutalpinami lietuviškuose greitkelio
kilometražuose.
Visgi
žiūrėti tikrai nėra liūdna, nes palyginus su „Porno melodrama“ autorius smarkiai
patobulėjęs, čia jis vienu metu ir dinamiškas, ir kartu skiria dėmesio
asmeninėms veikėjų istorijoms, psichologizuoja, pavyzdžiui, Indrė turi
menkavertiškumo kompleksą, nes jos giminės vyrai laikomi genijais ir jiems buvo
visos galimybės pasireikšti, o ji kaip šeimos autsaiderė dėl to, kad ji
moteris. Romas taip pat su istorija: nutrūkę santykiai su tėvu dėl
homoseksualumo, slapta tėvų nupirkta mokyklinio aktoriaus sėkmė, kuri neleidžia
visiškai pasitikėti kaip kūrybingam režisieriui gyvenime. Visas tas traumų ir
menkinančių patirčių bagažas smarkiai lemia dabarties Romo ir Indrės pasirinkimus.
Yra ką paanalizuoti, nors kažko išskirtinio siužetuose lyg ir nėra, tačiau
įtariu, kad Zabarauskas su šiuo filmu iš esmės pasiekė naują savo lygį, nes
apie turinį tikrai pagalvota, o ir teatralizuoti intarpai, kai pasakotojo
balsas pasakoja „ant filmuojamų mobiliuoju telefonu kadrų“ irgi atrodo vietoje
ir laiku. Bet visgi negaliu dovanoti vieno: kodėl Vaido Baumilos personažas
taip ir nepasibučiavo su filme vaizduojamu Romu Zabarausku!
Prie
šios dienos citatos nelabai ką ir beturiu pridurti. Aktorius Denisas
Kolomyckis (g. 1992) taikliai šovė laikraščiui „7 meno dienos“. Nes gi kaip
dažnai būna su valdžia: jos atstovai labai nori aktyvumo, reitingų, pilietiško
balsavimo ir nori labai tylaus neprotestuojančio ir tylinčio lietuvio. Iš
tikrųjų tokia ir būtų jų požiūriu „demokratija“, tačiau...
