Šios dienos citata: Emma Goldman (Ema Goldman) apie politiką, demokratiją, anarchizmą ir balsavimo teisę

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Jeigu balsavimas ką nors pakeistų, jie mums neleistų balsuoti.“ Emma Goldman (Ema Goldman). Retkarčiais susimąstau apie šios litvakės žodžius, jog tame išties yra didelė tiesa. Mes metai iš metų vaidiname demokratiją, nes neturime geresnio politinio modelio, tačiau pati demokratija taip pat juk yra dvilypė ir visų gyventojų poreikių negali „aptarnauti“. Manau, išrinktų politikų darbai, kiek jie iš tikrųjų nuveikia kitų žmonių labui, ypač tų, kurie nėra asmeninio intereso zonoje, ir atspindi tikrąjį demokratijos principą – einu į politiką ne vien patenkinti savo rinkėjų, bet ir dirbti visų labui. Deja, Lietuvos demokratijos tikrovėje būna visaip, neretai durniai suspenduoja puikius įstatymus, daugiau energijos ir laiko išnaudoja ne žmonėms, o opozicijos skandalams iškelti ir, kitaip sakant, lošti politinį pokerį. Tą mes matome jau daugybę metų.

 

Beje, ar žinojote įspūdingą Emos Goldman biografiją?

 

Emma Goldman, viena įtakingiausių XX amžiaus pradžios anarchistų ir aktyvisčių, pasaulį išvydo 1869 metais Kaune, tuo metu priklausiusiame Rusijos imperijai. Jos šeima buvo žydų kilmės, o vaikystė prabėgo patiriant skurdą ir autoritarinės tėvo valios priespaudą. Augdama ji matė ir gilėjantį socialinį neteisingumą, ir carinės Rusijos priespaudą, kas neabejotinai formavo jos pasaulėžiūrą. Vėliau šeima persikėlė į Koną, o po to į Sankt Peterburgą, kur Emma dirbo pirštinių fabrike ir anksti susipažino su darbininkų vargais bei radikaliomis idėjomis. Šios ankstyvos patirtys, kartu su nepakantumu valdžios savivalei, sėjo maišto sėklas jaunosios Emos širdyje.

 

Ieškodama geresnio gyvenimo ir laisvės, vos penkiolikos metų, 1885-aisiais, Emma kartu su seserimi Helena emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko valstijoje, kur Emma dirbo tekstilės fabrike. Tačiau amerikietiška svajonė greitai virto karti realybe – darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, o darbininkų teisės menkos. Lemiamas lūžis įvyko 1886 metais, kai Emma sužinojo apie Haymarket incidentą Čikagoje, kur po sprogimo per taikią demonstraciją buvo suimti ir vėliau nuteisti myriop anarchistai, daugelis jų be aiškių įrodymų. Šis įvykis giliai sukrėtė Goldman ir įtvirtino jos įsitikinimą, kad valstybė yra represinis aparatas, ir paskatino ją pasinerti į anarchistinio judėjimo veiklą.

 

Nuo to momento Emma Goldman visa galva pasinėrė į politinį aktyvizmą. Ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su kitais žymiais anarchistais, įskaitant Aleksandrą Berkmaną, tapusį jos bendražygiu ir artimu draugu. Goldman iškilo kaip nepaprastai talentinga oratorė, gebanti pakerėti minias savo aistringomis kalbomis apie laisvę, lygybę ir teisingumą. Ji viešai kritikavo kapitalizmą, vyriausybės priespaudą, militarizmą ir religiją, skatindama darbininkus ir visus engiamuosius siekti socialinės revoliucijos. Jos aštri retorika ir bekompromisės pažiūros greitai pelnė jai „raudonosios Emos“ etiketę ir nuolatinį valdžios dėmesį, lėmusį daugybę areštų ir įkalinimų. Nepaisant to, Emma Goldman tapo viena ryškiausių ir įtakingiausių radikalių balsų Amerikos politiniame peizaže, atkakliai kovojančia už savo idealus iki pat savo deportacijos 1919 metais.

 

Emma Goldman mirė 1940 m. gegužės 14 d. Toronte, Kanadoje, sulaukusi 70 metų.

 

Ji buvo deportuota iš JAV 1919 m. gruodžio 21 d. kartu su Aleksandru Berkmanu ir dar 247 anarchistais. Deportacija įvyko po Pirmojo pasaulinio karo ir „raudonosios baimės“ laikotarpiu, kuomet JAV vyriausybė aktyviai kovojo su radikaliais judėjimais. Goldman buvo apkaltinta antivalstybine veikla ir raginimu vengti karinės tarnybos.

 

Po deportacijos Emma Goldman iš pradžių buvo išsiųsta į Sovietų Rusiją. Tačiau jos viltys dėl revoliucijos greitai išblėso, pamačius tikrovę – korupciją ir tironiją bolševikų valdžioje. Po dvejų metų, nusivylusi sovietais, ji su Berkmanu paliko Rusiją, parašydama knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“ („My Disillusionment in Russia“), kurioje atskleidė savo patirtis.

 

Likusį gyvenimą Emma Goldman praleido keliaudama ir gyvendama įvairiose Europos šalyse, įskaitant Švediją, Angliją ir Prancūziją. Ji tęsė savo aktyvizmą, rašė ir skaitė paskaitas apie anarchizmą, moterų teises ir socialines problemas. Svarbi jos gyvenimo dalis po deportacijos buvo autobiografijos „Gyvenu savo gyvenimą“ („Living My Life“) rašymas, kuri buvo išleista dviem tomais (1931 ir 1935 m.). Vėliau ji taip pat keliavo į Ispaniją, kad paremtų ten vykusią anarchistų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu. Mirė Kanadoje, kurioje lankėsi rinkdama lėšas ispanų kovotojams. Nors gyveno už JAV ribų, galiausiai jai buvo leista būti palaidotai JAV, netoli Haymarket incidento aukų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: už pagalbą - 100 eurų bauda! XXI a. Lietuva, vaikučiai!

 

Sveiki,

 

Šį įrašą aptikau internete. Negalėjau patikėti, kad vis dar tokiu mastu vyksta. Dalijuosi.

 

Šiandien, belaukiant Šv. Kalėdų, kol dauguma mūsų rinkomės prie Kūčių stalo - mūsų budėtojai rinkosi gelbėti žmonių gyvybes.

 

Budintys savanoriai vyko į iškvietimą pas krikščionį vyrą iš Sirijos. Jis Lietuvos miškuose yra jau kelias paras, prie minusinės temperatūros be sausų šiltų rūbų, maisto. Nei atsistoti, nei paeiti jis negalėjo. Suteikę pirmąją būtiną pagalbą, savanoriai kvietė greitąją pagalbą ir VSAT pareigūnus.

 

Nuotraukoje: taip atrodo savanoriai, gavę baudą, tačiau išgelbėję gyvybę.

 

Rankose kiekvienas laiko po baudos lapelį -100 eurų. Bendra suma - 300.

 

Tiek kainuoja gyvybės gelbėjimas mūsų valstybėje. O gal tik kitataučio?

 

Savanoriai jau antrą kartą šioje savaitėje aptiko žmones ir perdavė VSAT. Tai kaip dar galime bendradarbiauti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip demokratijos erdvę

Sveiki,

Šioji rašytojos Olgos Tokarczuk citata iš Nobelio ceremonijos ir jos vienos valandos trukmės kalbos, kurioje svarstoma literatūros demokratiškumo principas. Paskutiniuoju metu „laisvi“ rašytojai nacionalistinėse, patriotinių pažiūrų persirijusiose valstybėse tampa nebepatogūs, autorius bandoma sumenkintai nustumti iš dėmesio epicentro į marginaliųjų menininkų periferiją.

 Olga Tokarczuk savojoje Lenkijoje irgi priimama kontraversiškai, kadangi ji nėra patogi lenkų nacionalistinei politikai; jos pasisakymai apie žmogaus teises ir kitais klausimais yra kritiški, o štai dar ir Nobelis po sėkmingo Booker premijos kaip rakštis politikieriams. Visgi kas tiesa, tas ne melas, jog literatūra viena iš tų meno formų, per kurią galima kalbėti ir liudyti tiesą savu balsu, o tai juk grynų gryniausia demokratinė erdvė, forumas, pralenkiąs jau seniai visas demokratijos masturbacijos institucijas, kurios tik prisidengusios konstitucija tarsi figos lapeliu vaidina demokratijos angelus, kai iš tikrųjų gerklėje vis dar smirda demoniška pragaro politikos maita.

O mes, žmonės, vis rašome apie save, vis byloja.

Už citatą dėkoju www.bernardinai.lt  

Jūsų Maištinga Siela    

Šios dienos citata: Denisas Kolomyckis apie demokratijos principą ir pilietiškumą

Sveiki,

Prie šios dienos citatos nelabai ką ir beturiu pridurti. Aktorius Denisas Kolomyckis (g. 1992) taikliai šovė laikraščiui „7 meno dienos“. Nes gi kaip dažnai būna su valdžia: jos atstovai labai nori aktyvumo, reitingų, pilietiško balsavimo ir nori labai tylaus neprotestuojančio ir tylinčio lietuvio. Iš tikrųjų tokia ir būtų jų požiūriu „demokratija“, tačiau...

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda, o kas man iš to?

Sveiki,

Kadangi netikiu demokratijos iliuzija, šie prezidento ir europarlamentarų rinkimai man asmeniškai nėra itin reikšmingi. Nemanau, kad bus ir ateityje. Tai iliuzija, suteikta „laisviesiems“ vergams t. y. eiliniams mokesčių mokėtojams. Aišku, galima daug ir nuobodžiai ginčytis dėl tiesos, kurios nežinome, bet... Kas toji tiesa? Užtenka vieno „feiko“ straipsnio apie sugalvotą kokio nors politiko tamsiąją dėmę ir mūsų pasitikėjimas tuo žmogumi pasikeičia. Esame informacijos jėgos formuojamas molis ir linkstame ten, kur papučia vėjelis. Tai apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai teisiškai žmogumi yra manipuliuojama, o jis turi rinktis? Demokratijos paprasčiausiai tokios, kokią bandome mokyti ir savo vaikus, nėra. Tai tik susitarimas, o visa kita – interesų grumtynės.

Visgi keletas įdomesnių aspektų išryškėja. Prisipažinsiu, kad buvau už Ingridą Šimonytę, nes jos retorika analitinė, neagresyvi ir diplomatiška. Tą patvirtino ir psichologai analizavę kandidatų pasisakymus. Štai Gitanas Nausėda labiau mėgsta kaltinti, primesti „dėmes“ kitiems, nors čia pat visada „priklijuoja“ diplomatines „susitarimų“ klišes. Protaujantis žmogus jaučia ir girdi, ką sako žmogus, o neišsilavinęs myli akimis ir yra valdomas tradicinių pažiūrų, pavyzdžiui, kad valdžioje būtinai turi būti vyras (kaip ir troboje, taip ir šalyje), o moteris tik gaspadinė.

Kad žmonės renkasi kandidatą ne pagal protą, tą atskleidžia absurdiški straipsniai apie Šimonytės senmergystės etiketę. Tai žemo lygio patyčios, skindančios iš neišprususių, valstietiškų naivuolių. Na, jūs man pasakykite, koks normaliai mąstantis žmogus gali rinkti valdžią iš pavardės moters priesagos? Koks gi skirtumas, ar ištekėjusi, ar išsiskyrusi, ar dar kokia nors lovoje? Kaip tai atsiliepia bendram valstybės atstovavimo darbui? Tas tamsus suluošintas ir smarkiai lytiškumo stereotipais grįstas įsivaizdavimas apie žmones atskleidžia tik tai, kokie tas temas eskaluojantys smarkiai gniuždyti ir tebegniuždomi šių stereotipų. Na, senmergė, ir ką? Ir valio! Vadinasi, daugiau laiko sau, savo smegenims, mąstymui ir darbui, ko iš esmės ir reikia šalies atstovui. Nekomentuosiu G. Nausėdos pozicijos, nes ji iš esmės neturėtų konstruoti jo šeiminio pajėgumo su Šimonyte – tai absoliučiai bergždžias reikalas.

Apskritai pradėjau galvoti, kad nors ir palaikau I. Šimonytę, bet joks šalies prezidentas nepagerins mano paties gyvenimo kokybės, kaip nepagerino Adamkus, kaip nepagerino Grybauskaitė. Nes šiaip ar taip, savo kokybę renkuosi aš pats: kaip reaguoti, kaip jaustis, kaip priimti čia ir dabar, kasdienybę, o kas atstovauja Lietuvai, kuriai iš esmės esu tik mokesčių mokėtojas, man tiek pat rūpi, kiek aš kokiam G. Nausėdai. Supraskime, visi einame į pasaulį be sienų, o patriotizmas-idiotizmas vis dar mus įkalina šiuose rėmuose ir rinkiminiuose smėlio dėžėse, bet... Bet tai kiekvienam tikriausiai pagal savivoką. Mes nieko negalime nulemti iš išorės, galime tik pasirinkdami nuostatą priimti pasaulį arba ne, o visa kita yra sugriaunama, atimama ir iš esmės laikina.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Menasse apie Europos Sąjungą, demokratiją ir šalies valdymo politiką

Sveiki,

Dažnas nori duonos ir žaidimų, ypač dažnas lietuvis to trokšta iš Europos Sąjungos, nė nesuvokdamas pamatinių šios Bendrijos veikimo principų. Netgi mano senelis įsivaizduoja maždaug taip: reikia gražiai Briuselyje pasakyti, kad mums blogai, ir europarlamentarai turi „parvežti“ problemos sprendimą – dažniausiai tai, žinoma, yra pinigai. Juk mes ES šalis, mus reikia šelpti, kitaip koks tikslas „būti Europoje“?

Literatūros ir meno korespondentas Marijus Gailius kalbina austrų rašytoją Robert Menasse, kuris neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė savo romaną apie ES pavadinimu Sostinė. Šiame interviu nemažai paprastų, bet esminių dalykų, kurie paneigia mūsų įsivaizduojamą Briuselio veikimo aparatą. Taip jau yra, kad dažnas tvirčiausią nuomonę turi apie tuos dalykus, kurių neišmano, tad pravartu euroskeptikams, nacionalistams ir tiems, kurie sako, kad Lietuva parsidavė supuvusiems Vakarams ir Briuseliui, paskaityti šį „sveiką“ interviu. Kadangi interviu „sveikas“, jo kaip tik šioji žmonių grupė neskaitys. Juk niekas laisva valia nemėgsta griauti savo kvailų įsitikinimų ir keisti pažiūrų, o tuo labiau pripažinti, kad klydo.

Visgi Leonidas Donskis buvo teisus, sakydamas, kad mums ES gyvybiškai svarbi kaip demokratijos rodiklis ir esminis jos veikimo mechanizmas. Pažiūrėkite, kas nutinka toms mažosioms šalims, kurios tik imituoja demokratiją ir nepriklauso ES? Baltarusija? Balkanai? Šalys, apie kurias mažai ką žinome? Tų šalių žmogaus teisės formuojamos pagal griežtą politikų nuostatą...

Aišku, mes ilgimės botago, nes esame linkę pamiršti, kad labai lengva nacionaliniais „gerumais“ prisišaukti chaosą ir diktatūrą. Nesakau, kad Lietuva itin demokratiška, nes demokratija apskritai netikiu, tačiau tikiu demokratijos iliuzija, tuo patogiu „laisvės“ modeliu, kada nesi tiek suveržtas kaip diktatoriaus režime, bet iš esmės stimuliuoji iliuziją, kad gali kažką nulemti tuose rinkimuose, kad esi svarbus savo šaliai ir ne vien tik mokesčių mokėtojas, tačiau mąstantis žmogus, supranta šios sistemos dūmų uždangą... Bent jau turi (kol kas) žodžio laisvę, gali į lovą pasikviesti kaimynę, pirkti pigesnes/brangesnes dešreles, savaitgalį praleisti prie ežero, negavęs kilpos ant kaklo. Toji demokratijos iliuzija patogi žmonėms ir patogi valdantiesiems. Nepameluosiu sakydamas, kad patogi ir man, tad esu už Roberto Menasse Europos Bendrijos versiją.

Jūsų Maištinga Siela