Šios dienos citata: Emma Goldman (Ema Goldman) apie politiką, demokratiją, anarchizmą ir balsavimo teisę

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Jeigu balsavimas ką nors pakeistų, jie mums neleistų balsuoti.“ Emma Goldman (Ema Goldman). Retkarčiais susimąstau apie šios litvakės žodžius, jog tame išties yra didelė tiesa. Mes metai iš metų vaidiname demokratiją, nes neturime geresnio politinio modelio, tačiau pati demokratija taip pat juk yra dvilypė ir visų gyventojų poreikių negali „aptarnauti“. Manau, išrinktų politikų darbai, kiek jie iš tikrųjų nuveikia kitų žmonių labui, ypač tų, kurie nėra asmeninio intereso zonoje, ir atspindi tikrąjį demokratijos principą – einu į politiką ne vien patenkinti savo rinkėjų, bet ir dirbti visų labui. Deja, Lietuvos demokratijos tikrovėje būna visaip, neretai durniai suspenduoja puikius įstatymus, daugiau energijos ir laiko išnaudoja ne žmonėms, o opozicijos skandalams iškelti ir, kitaip sakant, lošti politinį pokerį. Tą mes matome jau daugybę metų.

 

Beje, ar žinojote įspūdingą Emos Goldman biografiją?

 

Emma Goldman, viena įtakingiausių XX amžiaus pradžios anarchistų ir aktyvisčių, pasaulį išvydo 1869 metais Kaune, tuo metu priklausiusiame Rusijos imperijai. Jos šeima buvo žydų kilmės, o vaikystė prabėgo patiriant skurdą ir autoritarinės tėvo valios priespaudą. Augdama ji matė ir gilėjantį socialinį neteisingumą, ir carinės Rusijos priespaudą, kas neabejotinai formavo jos pasaulėžiūrą. Vėliau šeima persikėlė į Koną, o po to į Sankt Peterburgą, kur Emma dirbo pirštinių fabrike ir anksti susipažino su darbininkų vargais bei radikaliomis idėjomis. Šios ankstyvos patirtys, kartu su nepakantumu valdžios savivalei, sėjo maišto sėklas jaunosios Emos širdyje.

 

Ieškodama geresnio gyvenimo ir laisvės, vos penkiolikos metų, 1885-aisiais, Emma kartu su seserimi Helena emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko valstijoje, kur Emma dirbo tekstilės fabrike. Tačiau amerikietiška svajonė greitai virto karti realybe – darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, o darbininkų teisės menkos. Lemiamas lūžis įvyko 1886 metais, kai Emma sužinojo apie Haymarket incidentą Čikagoje, kur po sprogimo per taikią demonstraciją buvo suimti ir vėliau nuteisti myriop anarchistai, daugelis jų be aiškių įrodymų. Šis įvykis giliai sukrėtė Goldman ir įtvirtino jos įsitikinimą, kad valstybė yra represinis aparatas, ir paskatino ją pasinerti į anarchistinio judėjimo veiklą.

 

Nuo to momento Emma Goldman visa galva pasinėrė į politinį aktyvizmą. Ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su kitais žymiais anarchistais, įskaitant Aleksandrą Berkmaną, tapusį jos bendražygiu ir artimu draugu. Goldman iškilo kaip nepaprastai talentinga oratorė, gebanti pakerėti minias savo aistringomis kalbomis apie laisvę, lygybę ir teisingumą. Ji viešai kritikavo kapitalizmą, vyriausybės priespaudą, militarizmą ir religiją, skatindama darbininkus ir visus engiamuosius siekti socialinės revoliucijos. Jos aštri retorika ir bekompromisės pažiūros greitai pelnė jai „raudonosios Emos“ etiketę ir nuolatinį valdžios dėmesį, lėmusį daugybę areštų ir įkalinimų. Nepaisant to, Emma Goldman tapo viena ryškiausių ir įtakingiausių radikalių balsų Amerikos politiniame peizaže, atkakliai kovojančia už savo idealus iki pat savo deportacijos 1919 metais.

 

Emma Goldman mirė 1940 m. gegužės 14 d. Toronte, Kanadoje, sulaukusi 70 metų.

 

Ji buvo deportuota iš JAV 1919 m. gruodžio 21 d. kartu su Aleksandru Berkmanu ir dar 247 anarchistais. Deportacija įvyko po Pirmojo pasaulinio karo ir „raudonosios baimės“ laikotarpiu, kuomet JAV vyriausybė aktyviai kovojo su radikaliais judėjimais. Goldman buvo apkaltinta antivalstybine veikla ir raginimu vengti karinės tarnybos.

 

Po deportacijos Emma Goldman iš pradžių buvo išsiųsta į Sovietų Rusiją. Tačiau jos viltys dėl revoliucijos greitai išblėso, pamačius tikrovę – korupciją ir tironiją bolševikų valdžioje. Po dvejų metų, nusivylusi sovietais, ji su Berkmanu paliko Rusiją, parašydama knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“ („My Disillusionment in Russia“), kurioje atskleidė savo patirtis.

 

Likusį gyvenimą Emma Goldman praleido keliaudama ir gyvendama įvairiose Europos šalyse, įskaitant Švediją, Angliją ir Prancūziją. Ji tęsė savo aktyvizmą, rašė ir skaitė paskaitas apie anarchizmą, moterų teises ir socialines problemas. Svarbi jos gyvenimo dalis po deportacijos buvo autobiografijos „Gyvenu savo gyvenimą“ („Living My Life“) rašymas, kuri buvo išleista dviem tomais (1931 ir 1935 m.). Vėliau ji taip pat keliavo į Ispaniją, kad paremtų ten vykusią anarchistų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu. Mirė Kanadoje, kurioje lankėsi rinkdama lėšas ispanų kovotojams. Nors gyveno už JAV ribų, galiausiai jai buvo leista būti palaidotai JAV, netoli Haymarket incidento aukų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Moišė Kulbakas ir jo poema "Vilnius" (žydų, litvakų poezija Lietuvoje)

 

Poema „Vilnius“, Moišė Kulbakas

 

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.

Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.

Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos

Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.

Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;

Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,

Kai liejasi mėnesiena į kabališkas2 gatves

Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo šventės – budynės,

Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas

Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;

Kiekviena siena – pergamentas,

kiekvienas akmuo – šventas raštas,

Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,

Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:

Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,

Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –

Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi

Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:

– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,

Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?

Ir stovi prieš jį švininis Razielis 4 tamsoj

Senais, aptrintais pergamento sparnais,

Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:

– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..

Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs

Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.

Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,

Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.

O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,

Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,

Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:

Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;

Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,

Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –

Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj

Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...

Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –

Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,

Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,

Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –

Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:

Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,

Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.

Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,

Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,

Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

 

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.

Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;

Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,

Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,

Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.

Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:

Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,

Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –

Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi.

Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –

Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,

Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.

O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos

Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.

Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,

Ir tylu, ir tylu – – –

 

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:

Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,

Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;

Plieninio bundisto6 raudoni karšti marškinėliai,

Pas žilą Bergelsoną7 skubantis mėlynas mokinys,

Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas

Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.

Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –

Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje

Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.

O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?

Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,

Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.

Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas

Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.

Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

 

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

Vertė Alfonsas Bukontas

 

APIE AUTORIŲ IR JO POEMĄ

 

Moišė Kulbakas, gimęs 1896 metais Smurgainyse, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo išskirtinis žydų poetas ir dramaturgas, kurio kūryba paliko gilų pėdsaką jidiš literatūroje. Jo gyvenimas, nors ir tragiškai nutrauktas sovietų režimo, buvo kupinas kūrybinio pakilimo ir gilaus ryšio su žydų kultūra. Kulbako kūryba, persmelkta modernizmo dvasia, atspindėjo žydų tautos išgyvenimus, tradicijas ir kultūrinį paveldą. Jis sugebėjo sujungti tradicinius žydų motyvus su moderniais literatūriniais ieškojimais, sukurdami unikalią ir paveikią poetinę kalbą.

 

Poema „Vilnius“, parašyta 1926 metais, yra vienas ryškiausių Kulbako kūrinių, laikomas Vilniaus žydų kultūros ir istorijos paminklu. Šioje poemoje poetas atskleidžia Vilniaus, kaip žydų kultūros centro, dvasią, jo gyventojų kasdienybę, tradicijas ir miesto istorijos dramatiškumą. Jis aprašo Vilniaus gatves, sinagogas, žydų turgus ir amatininkų dirbtuves, sukurdami gyvą ir spalvingą miesto paveikslą. Poema „Vilnius“ yra ne tik meninis kūrinys, bet ir istorinis dokumentas, liudijantis apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą ir jos indėlį į miesto kultūrą.

 

Kulbako kūryba, nors ir tragiškai nutraukta 1937 metais, kai poetas buvo sušaudytas Minske, išlieka svarbi jidiš literatūros dalis. Jo poema „Vilnius“ yra neatsiejama Vilniaus kultūrinio paveldo dalis, primenanti apie miesto žydų bendruomenės istoriją ir indėlį į Lietuvos kultūrą. Kulbako kūryba įkvėpė daugelį menininkų, tarp jų ir skulptorių Romualdą Kvitą, sukūrusį skulptūrą „Vandens nešėjas“, kuri yra tiesiogiai susijusi su poemos „Vilnius“ motyvais.

 

Maištinga Siela