Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie kosmopolitizmo karikatūriškumą ir įvairovės nuvertinimą

 

„Kosmopolitizmas – viena iš turtingą istoriją turinčių Europos sąvokų, kurią sukarikatūrino XIX ir XX amžiaus radikalūs nacionalistai bei politiniai ekstremistai, reikalavę visiško paklusnumo, lojalumo ir atsidavimo savo judėjimams arba politinėms sektoms. Ar kosmopolitizmas graso patriotizmui? Tikras etinis universalizmas negali virsti grėsme tėvynės meilei, lygiai kaip kosmopolitizmas netrukdo jausti sąsajų su savo kultūra ir gimtuoju kraštu. Meilės ir pagarbos šaliai bei kultūrai silpnėjimas neturi nieko bendra su kosmopolitizmu. Greičiau priešingai. Tik savo kultūrą gerai jaučiantis ir išsilavinęs žmogus gali iš tikrųjų gerbti kitas kalbas, kultūras ir visuomenes.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie tikrąją tolerancijos reikšmę žmonėms

 

Sveiki!
 
Kiek gražių ir puikių minčių sukelia L. Donskio veikalo „Drąsa ir orumas šiandien“ skaitymas. Taip norisi dalytis ten surašytomis idėjomis, kurios pastaruoju metu ne tik kad nevertinamos, bet ir nuvertinamos, tarsi dalis mūsų tautiečių, liedami neapykantą kitiems dėl normalumo įsitikinimo, pasiuntė Vakarų civilizacijos vertybės šuniui ant uodegos, lyg ilgėdamiesi kažkokio diktatoriaus, kuris ateitų ir patvirtintų jųjų normalumo standartą, suformuotą sovietinių gniaužtų.
 
„Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie tai, ar Lietuvos LGBT žmonėms reiktų santuokos ar partnerystės

 

Sveiki,

 

„Man nėra problemos, jeigu žmonės vienas kitą myli ir aš nematau kliūčių, kodėl tai negalėtų būti santuoka.“ Leonidas Donskis sakė viename iš savo vaizdinių „Žinių radijas“ laidų Algiui Ramanauskui, kai klausytojai uždavinėjo atviro pobūdžio klausimus ir vienas iš jų buvo, ar Lietuvos LGBT žmonėms reikia santuokos ar partnerystės.

 

Suprantu, kad socialdemokratai dabar yra susirūpinę savo G. Palucko įvaizdžiu ir paskendę tik savo partijos interesų kovose, o priešrinkiminiai žmonių teisių pažadai tik ir liko pažadai. Manau, garsi litvakė Ema Goldman buvo teisi, sakydama, kad jeigu ką nors keistų piliečių balsavimas, tai to balsavimo ir nebūtų. Lietuvoje šie dalykai iš principo nesikeičia, kol ateina į Seimą tokios kiaulės kaip Ligita Girskienė, Remigijus Žemaitaitis, Aurelijus Veryga ir t. t.

 

Anuomet Leonidas Donskis net nesvarstęs pasirinko santuoką, nes supranta, kad demokratijos tikrasis principas yra lygybė, o ne heteroseksulių lietuvių teisių iškėlimas virš kitų. (Iki šiol mane nupurto Klaipėdoje kabėjęs infantilus ir šlykštus Ligitos Girskienės plakatas). Deja, daugelis dėl prietarų, dėl savo namų ūkyje įsigalėjusių įsitikinimų dažniausiai perduodamų per tėvų auklėjimą klaidingai susiformuoja homofobines nuostatas, kurie žmones ir padaro homofobais. Reiškia šviesis visapusiškai, nes iš politikos tikriausiai dar ilgai nesulauksime sprendimų, nes jie tokie patys tamsuoliai kaip ir didžioji dalis lietuvių, nes toks tokį išrenka. Kol kas netikiu lietuvių demokratija, rinkimais ir žmonių geranoriškumu, nes per tiek metų dar niekas šiuo ir kitais klausimais nepasikeitė.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie Umberto Eco asmenybę ir reikšmę Europai

 

Sveiki,

„Umberto Eco buvo tobulas įsikūnijimas erudito ir intelektualo, kuris su vienoda aistra gyvena ir praeityje, ir dabartyje – kuris besąlygiškai myli savo knygas ir istorinius siužetus, bet niekada nenusisuka nuo dabarties. Jis savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, jo mintyse ir kalbose jos nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktuoja su knygą. <...> Išėjus Eco, Europa prarado vieną iš didžiausiųjų savo patriotų ir Proto Respublikos piliečių. Skaitytojai neteko didžio autoriaus, kuris dalijosi su jais pasaulio ir žmogaus nepažinumo pojūčiu bei paslaptimi. Meistras nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėti ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.“ Leonidas Donskis

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie valstybės švietimo politiką ir kvailą aukštojo mokslo reformą

  

Sveiki,

 

„Prasidėjo pati tikriausia senojo akademinio feodalizmo restauracija – universitetai buvo verčiami ne mokslo ir kūrybos, o ES struktūrinių fondų ir projektų lėšų efektyvaus panaudojimo įstaigomis, kurias valdo ir kontroliuoja centrinės valdžios institucijos, dauginančios savo biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus. <...> Universitetai tampa ekonomiką aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės vykdomą politiką. O iš esmės tiesiog panaudojami ES pinigai ir valstybė kapituliuoja prie tarptautines korporacijas.“ Leonidas Donskis, 2012-2016 m.

 

Apie profesoriaus filosofo kritiką aukštojo mokslo reformai tikriausiai nėra galo – viską galima cituoti nuo A iki Z, tačiau puikiai susidėlioja, sakyčiau, ir veidrodinė pagrindinio ir vidurinio mokyklų išsilavinimo politika. Kad reforma buvo ir yra demoninio pobūdžio, neskaidri ir pajungta kaip veršis prie motinos Švietimo Ministerijos tešmens ir maitinama nuleidžiamais ir kontroliuojamais įstatymais, visiems tas akivaizdu. Kaip akivaizdu, kad aukštojo mokslas tarnauja ES pinigų kapšams ir numetamiems įvairiems projektams, kuriuos reikia visada kuo skubiau įgyvendinti ir aptarnauti aukštesnes instancijas.

 

Bet tai kas nutiko mūsų vidurinėse, gimnazijose, progimnazijose? Visai ta pati politika. Socialiniai pedagogai, psichologų armijos, įtraukusis mokslas, įvairios koncepcijos, iššūkiai, vizijos, iškvaišę papirkti politikai, kurie neturi nieko bendro su mokyklomis, lenda ir kuria projektus, kabinetus, o ministerija apstatyta kaip erkių kloaka, kurioje kabinetas ant kabineto veisiasi specialistai, patarėjai (tų patarėjų ketvertas kitų patarėjų) ir gaisrų gesintojai, kuriems reikia atskirų viršininkų, nes kontrolierius turi kontroliuoti kontrolierių... Mūsų švietimas, mokyklos ir universitetai baigia nusibaigti ataskaitomis, lentelėmis, įsisukę į skundų, duomenų lentelių pildymą, parašiukų rinkimą, tad iš esmės pritariu Leonidui Donskiui, kad geriausia švietimo padėtis buvo 1990-1996 metais, kada dar nebuvome parsidavę projektams, sucentralizuoti pagal lojalumą ir kyšius ir akademikai bei mokytojai turėjo orumo parodyti neišsilavinusiems isterikams vidurinį pirštą ir parodyti savo vietą. Tik dabar kvailam pusę dienos gali rodyti akivaizdžius faktus, o po savaitės sužinoti, kad vis tiek buvai viešai apšmeižtas ir ant tavęs institucijoje jau parašytas raštas – tai žeminanti švietimo sistemos karpa, kuri peraugo visų valstybės tarnautojų stogus.

 

Jūs pasižiūrėkite, kuo pavirto mūsų universitetai. Protai iškeliauja mokytis visur, kad tik ne Lietuvoje. Pas mus universitetai užgriozdinti azijiečiais ir afrikiečiais, nes lietuviai nenori! Arba ketvirtukininkai tampa specialistai nelankę paskaitų. Kas čia yra? Susinaikinimas ir proto nutekinimas, bet užtat kaip puiku dar vieną sertifikatą universiteto vestibiulyje pakabinti, kad įstaiga dalyvauja ar bendradarbiauja (dažniausiai kosmetiškai) su kokiu nors Slovėnijos universitetu, apie kurį retas studentas girdėjęs, dar retesnis ten buvęs.

 

Lygiai tas pats ir mūsų mokyklose. Projektai tiesiog pučiasi, pilietinės veiklos, akcijos, išvykos, tarptautiniai ryšiai, nuolaidžiavimas tėvų įgeidžiams – viskas kaip prašmatnioj kirpykloje, kad tik kas necyptų, nerėktų, nesiskųstų. Tarnaujama numestiems projektams, dažniausiai sukandus dantis, per prievartą, kosmetiškai, prabėgomis rašant šabloninius dokumentus, kaip vienos ar kitos lėšos sukištos buvo įgyvendinamos, klijuojant čekiukus. Idėjos, kūryba ir visapusiškas akademinis išsilavinimas palauks, pirmiausia reikia linksmai gyventi pagal kitų klumpes ir tai vadinti švietimu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie heiterius, neapykantos kurstytojus ir niekintojus - kodėl jie taip daro?

 

Sveiki,

 

„Mes“ ir „jie“ dažniausiai tėra fikcijos, naudingos tuo, kad patiriame momentinį solidarumą su kitais tada, kai mūsų individuali sąžinė yra nešvari ir nepajėgia stoti prieš melą. Tais momentais mus ir gelbsti kolektyvinis dalijimasis anonimine ir iš esmės fiktyvia atsakomybe.“ Leonidas Donskis

 

Beskaitydamas Leonido Donskio vėlyvąją publicistiką esu labai ramus. Tai išmintingi tekstai. Jau nežinau, kiek įvairiausių citatų prisirankiojau ir kiek čia aš jomis dalysiuosi, nes vis tiek visko neperteiksiu – reikia patiems perskaityti „Leonidas Donskis: man skauda“ (Tyto alba, 2022). Visgi labiausiai mane knygoje žavi, kaip L. Donskis suvokia visuotinius Lietuvoje procesus, kurie per karantiną ir po jo, jau autoriui nebesant gyvam, vis smarkiau pasireiškė, ypač internetiniai heiteriai, kitų niekintojai, kurie solidarizuojasi į atskiras grupes ir varo, varo, varo... Net tikriausiai nelabai suvokdami kodėl, bet jausdami kažin kokį teisuolišką pasitenkinimą. Citatoje Donskis įvardija, kodėl taip yra. Nes daugelis iš jų per menki būti savimi, mums reikia paliudijimo ir užnugario, perlipti per kitų galvas ir įsmeigti vėliavą į tariamą Everestą, kad pamintume savo menkumą ir pažeidžiamumą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie optimizmą, blogį, kovą su savimi ir žmoniškumą

 Sveiki,

„Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, leidžiančių jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų ji niekaip nesidėlioja. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir tik juodą ir baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vatų.“ Leonidas Donskis.

Iš nesaugumo, sukuriame tarp savęs ir aplinkos įsivaizduojamus barjerus „demonus“. Taiklu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie lėtą skaitymą, Dantę, Viljamą Šekspyrą, Migelį de Servantesą

 Laba,

 

„Lėtas skaitymas sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos autorių“. Leonidas Donskis

 

Dažnai pagaunu save galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet, atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles per zoom‘ą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Menasse apie Europos Sąjungą, demokratiją ir šalies valdymo politiką

Sveiki,

Dažnas nori duonos ir žaidimų, ypač dažnas lietuvis to trokšta iš Europos Sąjungos, nė nesuvokdamas pamatinių šios Bendrijos veikimo principų. Netgi mano senelis įsivaizduoja maždaug taip: reikia gražiai Briuselyje pasakyti, kad mums blogai, ir europarlamentarai turi „parvežti“ problemos sprendimą – dažniausiai tai, žinoma, yra pinigai. Juk mes ES šalis, mus reikia šelpti, kitaip koks tikslas „būti Europoje“?

Literatūros ir meno korespondentas Marijus Gailius kalbina austrų rašytoją Robert Menasse, kuris neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė savo romaną apie ES pavadinimu Sostinė. Šiame interviu nemažai paprastų, bet esminių dalykų, kurie paneigia mūsų įsivaizduojamą Briuselio veikimo aparatą. Taip jau yra, kad dažnas tvirčiausią nuomonę turi apie tuos dalykus, kurių neišmano, tad pravartu euroskeptikams, nacionalistams ir tiems, kurie sako, kad Lietuva parsidavė supuvusiems Vakarams ir Briuseliui, paskaityti šį „sveiką“ interviu. Kadangi interviu „sveikas“, jo kaip tik šioji žmonių grupė neskaitys. Juk niekas laisva valia nemėgsta griauti savo kvailų įsitikinimų ir keisti pažiūrų, o tuo labiau pripažinti, kad klydo.

Visgi Leonidas Donskis buvo teisus, sakydamas, kad mums ES gyvybiškai svarbi kaip demokratijos rodiklis ir esminis jos veikimo mechanizmas. Pažiūrėkite, kas nutinka toms mažosioms šalims, kurios tik imituoja demokratiją ir nepriklauso ES? Baltarusija? Balkanai? Šalys, apie kurias mažai ką žinome? Tų šalių žmogaus teisės formuojamos pagal griežtą politikų nuostatą...

Aišku, mes ilgimės botago, nes esame linkę pamiršti, kad labai lengva nacionaliniais „gerumais“ prisišaukti chaosą ir diktatūrą. Nesakau, kad Lietuva itin demokratiška, nes demokratija apskritai netikiu, tačiau tikiu demokratijos iliuzija, tuo patogiu „laisvės“ modeliu, kada nesi tiek suveržtas kaip diktatoriaus režime, bet iš esmės stimuliuoji iliuziją, kad gali kažką nulemti tuose rinkimuose, kad esi svarbus savo šaliai ir ne vien tik mokesčių mokėtojas, tačiau mąstantis žmogus, supranta šios sistemos dūmų uždangą... Bent jau turi (kol kas) žodžio laisvę, gali į lovą pasikviesti kaimynę, pirkti pigesnes/brangesnes dešreles, savaitgalį praleisti prie ežero, negavęs kilpos ant kaklo. Toji demokratijos iliuzija patogi žmonėms ir patogi valdantiesiems. Nepameluosiu sakydamas, kad patogi ir man, tad esu už Roberto Menasse Europos Bendrijos versiją.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata (sentencija): Leonidas Donskis apie laisvę

Sveiki,

Manau, kad į klausimą, kas Jums yra laisvė, daugelis atsakytumėt vis kitokiomis formuluotėmis, bet galiausiai sutiktume, kad visi laisvę jaučiami daugiau ar mažiau panašiai kaip šviesaus atminimo Leonidas Donskis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mirė Leonidas Donskis, mirė "Skersvėjų filosofas"

Sveiki, 

Šiandien mirė Leonidas Donskis. Prieš daugel metų buvau atsidūręs visai šalia. Tai buvo Vilniaus knygų mugė. Kažkokia pusiau valgyklos salė, kurioje užsisakę kavos su draugais ilsinome kojas, o prie gretimo stalo Leonidas Donskis kažką aiškino ir dėstė įvairiausio plauko žmonėms. Palinkęs kažkuris iš draugų man sako:

 

– Žiūrėk, čia gi Donskis!

– Kas tas Donskis? – beveik vyptelėjau.

Nepažinojau. Apskritai jo net nežinojau, bet atsisukau pasižiūrėti.

Knygų mugės stalelis buvo panašus į Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Žinoma, Leonidas – viduryje, visi kiti (kaip Leonardo da Vinčio paveiksle), palinkę klausėsi jo aiškinimo. Tąkart man tas Dosnkis buvęs nebuvęs, tačiau vėliau...

... vėliau, po visų Europos Parlamentų, knygų, šimtų straipsnių, televizinių laidų ir net (OMG!) Donskis iš tikrųjų net mane priėmė Facebook‘e į draugus. Paskutiniuosius metus skaitydavau jo ilgus „postus“ ir semdavausi kažin kokių dorai sukramtytų idėjų. Leonidiškų idėjų. Net vardas man asocijuojasi kažin kodėl su Antikos filosofais. Taigi.

Šiandien darbe sužinojau, kad Leonido Donskio nebėra. Nebėra doro ir idėjinio žmogaus. Mirė neįtikėtinoje vietoje – Vilniaus oro uoste. Sako, jo širdis. Pamaniau pirmiausia ne apie tai, kad niekada nebeskaitysiu jo įrašų Facebooke, bet apie doro žmogaus mirimo vietą. Karma? Matrica? Gyvenimo programa? Ženklas? Kažkieno kelionių pradžia, kažkieno pabaiga – oro uostas. Jei rašyčiau kokį apsakymą, visai būtų įdomu parašyti apie tai, kaip Donskis gyvena toliau oro uoste, kaip jis stebi gyvuosius, apmąsto besikeičiantį laiką, kaip tauta sutinka olimpiečius, kaip emigruoja bėdų prispausti tautiečiai... Vaiduoklis, įkalintas kelionių sankryžoje. Tik pamanykit, oro uoste. Liks kaip skersvėjų filosofas. Liks Leonidas. 

Jūsų Maištinga Siela