Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie tai, ar Lietuvos LGBT žmonėms reiktų santuokos ar partnerystės

 

Sveiki,

 

„Man nėra problemos, jeigu žmonės vienas kitą myli ir aš nematau kliūčių, kodėl tai negalėtų būti santuoka.“ Leonidas Donskis sakė viename iš savo vaizdinių „Žinių radijas“ laidų Algiui Ramanauskui, kai klausytojai uždavinėjo atviro pobūdžio klausimus ir vienas iš jų buvo, ar Lietuvos LGBT žmonėms reikia santuokos ar partnerystės.

 

Suprantu, kad socialdemokratai dabar yra susirūpinę savo G. Palucko įvaizdžiu ir paskendę tik savo partijos interesų kovose, o priešrinkiminiai žmonių teisių pažadai tik ir liko pažadai. Manau, garsi litvakė Ema Goldman buvo teisi, sakydama, kad jeigu ką nors keistų piliečių balsavimas, tai to balsavimo ir nebūtų. Lietuvoje šie dalykai iš principo nesikeičia, kol ateina į Seimą tokios kiaulės kaip Ligita Girskienė, Remigijus Žemaitaitis, Aurelijus Veryga ir t. t.

 

Anuomet Leonidas Donskis net nesvarstęs pasirinko santuoką, nes supranta, kad demokratijos tikrasis principas yra lygybė, o ne heteroseksulių lietuvių teisių iškėlimas virš kitų. (Iki šiol mane nupurto Klaipėdoje kabėjęs infantilus ir šlykštus Ligitos Girskienės plakatas). Deja, daugelis dėl prietarų, dėl savo namų ūkyje įsigalėjusių įsitikinimų dažniausiai perduodamų per tėvų auklėjimą klaidingai susiformuoja homofobines nuostatas, kurie žmones ir padaro homofobais. Reiškia šviesis visapusiškai, nes iš politikos tikriausiai dar ilgai nesulauksime sprendimų, nes jie tokie patys tamsuoliai kaip ir didžioji dalis lietuvių, nes toks tokį išrenka. Kol kas netikiu lietuvių demokratija, rinkimais ir žmonių geranoriškumu, nes per tiek metų dar niekas šiuo ir kitais klausimais nepasikeitė.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie Umberto Eco asmenybę ir reikšmę Europai

 

Sveiki,

„Umberto Eco buvo tobulas įsikūnijimas erudito ir intelektualo, kuris su vienoda aistra gyvena ir praeityje, ir dabartyje – kuris besąlygiškai myli savo knygas ir istorinius siužetus, bet niekada nenusisuka nuo dabarties. Jis savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, jo mintyse ir kalbose jos nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktuoja su knygą. <...> Išėjus Eco, Europa prarado vieną iš didžiausiųjų savo patriotų ir Proto Respublikos piliečių. Skaitytojai neteko didžio autoriaus, kuris dalijosi su jais pasaulio ir žmogaus nepažinumo pojūčiu bei paslaptimi. Meistras nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėti ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.“ Leonidas Donskis

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie valstybės švietimo politiką ir kvailą aukštojo mokslo reformą

  

Sveiki,

 

„Prasidėjo pati tikriausia senojo akademinio feodalizmo restauracija – universitetai buvo verčiami ne mokslo ir kūrybos, o ES struktūrinių fondų ir projektų lėšų efektyvaus panaudojimo įstaigomis, kurias valdo ir kontroliuoja centrinės valdžios institucijos, dauginančios savo biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus. <...> Universitetai tampa ekonomiką aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės vykdomą politiką. O iš esmės tiesiog panaudojami ES pinigai ir valstybė kapituliuoja prie tarptautines korporacijas.“ Leonidas Donskis, 2012-2016 m.

 

Apie profesoriaus filosofo kritiką aukštojo mokslo reformai tikriausiai nėra galo – viską galima cituoti nuo A iki Z, tačiau puikiai susidėlioja, sakyčiau, ir veidrodinė pagrindinio ir vidurinio mokyklų išsilavinimo politika. Kad reforma buvo ir yra demoninio pobūdžio, neskaidri ir pajungta kaip veršis prie motinos Švietimo Ministerijos tešmens ir maitinama nuleidžiamais ir kontroliuojamais įstatymais, visiems tas akivaizdu. Kaip akivaizdu, kad aukštojo mokslas tarnauja ES pinigų kapšams ir numetamiems įvairiems projektams, kuriuos reikia visada kuo skubiau įgyvendinti ir aptarnauti aukštesnes instancijas.

 

Bet tai kas nutiko mūsų vidurinėse, gimnazijose, progimnazijose? Visai ta pati politika. Socialiniai pedagogai, psichologų armijos, įtraukusis mokslas, įvairios koncepcijos, iššūkiai, vizijos, iškvaišę papirkti politikai, kurie neturi nieko bendro su mokyklomis, lenda ir kuria projektus, kabinetus, o ministerija apstatyta kaip erkių kloaka, kurioje kabinetas ant kabineto veisiasi specialistai, patarėjai (tų patarėjų ketvertas kitų patarėjų) ir gaisrų gesintojai, kuriems reikia atskirų viršininkų, nes kontrolierius turi kontroliuoti kontrolierių... Mūsų švietimas, mokyklos ir universitetai baigia nusibaigti ataskaitomis, lentelėmis, įsisukę į skundų, duomenų lentelių pildymą, parašiukų rinkimą, tad iš esmės pritariu Leonidui Donskiui, kad geriausia švietimo padėtis buvo 1990-1996 metais, kada dar nebuvome parsidavę projektams, sucentralizuoti pagal lojalumą ir kyšius ir akademikai bei mokytojai turėjo orumo parodyti neišsilavinusiems isterikams vidurinį pirštą ir parodyti savo vietą. Tik dabar kvailam pusę dienos gali rodyti akivaizdžius faktus, o po savaitės sužinoti, kad vis tiek buvai viešai apšmeižtas ir ant tavęs institucijoje jau parašytas raštas – tai žeminanti švietimo sistemos karpa, kuri peraugo visų valstybės tarnautojų stogus.

 

Jūs pasižiūrėkite, kuo pavirto mūsų universitetai. Protai iškeliauja mokytis visur, kad tik ne Lietuvoje. Pas mus universitetai užgriozdinti azijiečiais ir afrikiečiais, nes lietuviai nenori! Arba ketvirtukininkai tampa specialistai nelankę paskaitų. Kas čia yra? Susinaikinimas ir proto nutekinimas, bet užtat kaip puiku dar vieną sertifikatą universiteto vestibiulyje pakabinti, kad įstaiga dalyvauja ar bendradarbiauja (dažniausiai kosmetiškai) su kokiu nors Slovėnijos universitetu, apie kurį retas studentas girdėjęs, dar retesnis ten buvęs.

 

Lygiai tas pats ir mūsų mokyklose. Projektai tiesiog pučiasi, pilietinės veiklos, akcijos, išvykos, tarptautiniai ryšiai, nuolaidžiavimas tėvų įgeidžiams – viskas kaip prašmatnioj kirpykloje, kad tik kas necyptų, nerėktų, nesiskųstų. Tarnaujama numestiems projektams, dažniausiai sukandus dantis, per prievartą, kosmetiškai, prabėgomis rašant šabloninius dokumentus, kaip vienos ar kitos lėšos sukištos buvo įgyvendinamos, klijuojant čekiukus. Idėjos, kūryba ir visapusiškas akademinis išsilavinimas palauks, pirmiausia reikia linksmai gyventi pagal kitų klumpes ir tai vadinti švietimu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie heiterius, neapykantos kurstytojus ir niekintojus - kodėl jie taip daro?

 

Sveiki,

 

„Mes“ ir „jie“ dažniausiai tėra fikcijos, naudingos tuo, kad patiriame momentinį solidarumą su kitais tada, kai mūsų individuali sąžinė yra nešvari ir nepajėgia stoti prieš melą. Tais momentais mus ir gelbsti kolektyvinis dalijimasis anonimine ir iš esmės fiktyvia atsakomybe.“ Leonidas Donskis

 

Beskaitydamas Leonido Donskio vėlyvąją publicistiką esu labai ramus. Tai išmintingi tekstai. Jau nežinau, kiek įvairiausių citatų prisirankiojau ir kiek čia aš jomis dalysiuosi, nes vis tiek visko neperteiksiu – reikia patiems perskaityti „Leonidas Donskis: man skauda“ (Tyto alba, 2022). Visgi labiausiai mane knygoje žavi, kaip L. Donskis suvokia visuotinius Lietuvoje procesus, kurie per karantiną ir po jo, jau autoriui nebesant gyvam, vis smarkiau pasireiškė, ypač internetiniai heiteriai, kitų niekintojai, kurie solidarizuojasi į atskiras grupes ir varo, varo, varo... Net tikriausiai nelabai suvokdami kodėl, bet jausdami kažin kokį teisuolišką pasitenkinimą. Citatoje Donskis įvardija, kodėl taip yra. Nes daugelis iš jų per menki būti savimi, mums reikia paliudijimo ir užnugario, perlipti per kitų galvas ir įsmeigti vėliavą į tariamą Everestą, kad pamintume savo menkumą ir pažeidžiamumą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie optimizmą, blogį, kovą su savimi ir žmoniškumą

 Sveiki,

„Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, leidžiančių jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų ji niekaip nesidėlioja. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir tik juodą ir baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vatų.“ Leonidas Donskis.

Iš nesaugumo, sukuriame tarp savęs ir aplinkos įsivaizduojamus barjerus „demonus“. Taiklu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie lėtą skaitymą, Dantę, Viljamą Šekspyrą, Migelį de Servantesą

 Laba,

 

„Lėtas skaitymas sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos autorių“. Leonidas Donskis

 

Dažnai pagaunu save galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet, atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles per zoom‘ą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Menasse apie Europos Sąjungą, demokratiją ir šalies valdymo politiką

Sveiki,

Dažnas nori duonos ir žaidimų, ypač dažnas lietuvis to trokšta iš Europos Sąjungos, nė nesuvokdamas pamatinių šios Bendrijos veikimo principų. Netgi mano senelis įsivaizduoja maždaug taip: reikia gražiai Briuselyje pasakyti, kad mums blogai, ir europarlamentarai turi „parvežti“ problemos sprendimą – dažniausiai tai, žinoma, yra pinigai. Juk mes ES šalis, mus reikia šelpti, kitaip koks tikslas „būti Europoje“?

Literatūros ir meno korespondentas Marijus Gailius kalbina austrų rašytoją Robert Menasse, kuris neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė savo romaną apie ES pavadinimu Sostinė. Šiame interviu nemažai paprastų, bet esminių dalykų, kurie paneigia mūsų įsivaizduojamą Briuselio veikimo aparatą. Taip jau yra, kad dažnas tvirčiausią nuomonę turi apie tuos dalykus, kurių neišmano, tad pravartu euroskeptikams, nacionalistams ir tiems, kurie sako, kad Lietuva parsidavė supuvusiems Vakarams ir Briuseliui, paskaityti šį „sveiką“ interviu. Kadangi interviu „sveikas“, jo kaip tik šioji žmonių grupė neskaitys. Juk niekas laisva valia nemėgsta griauti savo kvailų įsitikinimų ir keisti pažiūrų, o tuo labiau pripažinti, kad klydo.

Visgi Leonidas Donskis buvo teisus, sakydamas, kad mums ES gyvybiškai svarbi kaip demokratijos rodiklis ir esminis jos veikimo mechanizmas. Pažiūrėkite, kas nutinka toms mažosioms šalims, kurios tik imituoja demokratiją ir nepriklauso ES? Baltarusija? Balkanai? Šalys, apie kurias mažai ką žinome? Tų šalių žmogaus teisės formuojamos pagal griežtą politikų nuostatą...

Aišku, mes ilgimės botago, nes esame linkę pamiršti, kad labai lengva nacionaliniais „gerumais“ prisišaukti chaosą ir diktatūrą. Nesakau, kad Lietuva itin demokratiška, nes demokratija apskritai netikiu, tačiau tikiu demokratijos iliuzija, tuo patogiu „laisvės“ modeliu, kada nesi tiek suveržtas kaip diktatoriaus režime, bet iš esmės stimuliuoji iliuziją, kad gali kažką nulemti tuose rinkimuose, kad esi svarbus savo šaliai ir ne vien tik mokesčių mokėtojas, tačiau mąstantis žmogus, supranta šios sistemos dūmų uždangą... Bent jau turi (kol kas) žodžio laisvę, gali į lovą pasikviesti kaimynę, pirkti pigesnes/brangesnes dešreles, savaitgalį praleisti prie ežero, negavęs kilpos ant kaklo. Toji demokratijos iliuzija patogi žmonėms ir patogi valdantiesiems. Nepameluosiu sakydamas, kad patogi ir man, tad esu už Roberto Menasse Europos Bendrijos versiją.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata (sentencija): Leonidas Donskis apie laisvę

Sveiki,

Manau, kad į klausimą, kas Jums yra laisvė, daugelis atsakytumėt vis kitokiomis formuluotėmis, bet galiausiai sutiktume, kad visi laisvę jaučiami daugiau ar mažiau panašiai kaip šviesaus atminimo Leonidas Donskis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mirė Leonidas Donskis, mirė "Skersvėjų filosofas"

Sveiki, 

Šiandien mirė Leonidas Donskis. Prieš daugel metų buvau atsidūręs visai šalia. Tai buvo Vilniaus knygų mugė. Kažkokia pusiau valgyklos salė, kurioje užsisakę kavos su draugais ilsinome kojas, o prie gretimo stalo Leonidas Donskis kažką aiškino ir dėstė įvairiausio plauko žmonėms. Palinkęs kažkuris iš draugų man sako:

 

– Žiūrėk, čia gi Donskis!

– Kas tas Donskis? – beveik vyptelėjau.

Nepažinojau. Apskritai jo net nežinojau, bet atsisukau pasižiūrėti.

Knygų mugės stalelis buvo panašus į Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Žinoma, Leonidas – viduryje, visi kiti (kaip Leonardo da Vinčio paveiksle), palinkę klausėsi jo aiškinimo. Tąkart man tas Dosnkis buvęs nebuvęs, tačiau vėliau...

... vėliau, po visų Europos Parlamentų, knygų, šimtų straipsnių, televizinių laidų ir net (OMG!) Donskis iš tikrųjų net mane priėmė Facebook‘e į draugus. Paskutiniuosius metus skaitydavau jo ilgus „postus“ ir semdavausi kažin kokių dorai sukramtytų idėjų. Leonidiškų idėjų. Net vardas man asocijuojasi kažin kodėl su Antikos filosofais. Taigi.

Šiandien darbe sužinojau, kad Leonido Donskio nebėra. Nebėra doro ir idėjinio žmogaus. Mirė neįtikėtinoje vietoje – Vilniaus oro uoste. Sako, jo širdis. Pamaniau pirmiausia ne apie tai, kad niekada nebeskaitysiu jo įrašų Facebooke, bet apie doro žmogaus mirimo vietą. Karma? Matrica? Gyvenimo programa? Ženklas? Kažkieno kelionių pradžia, kažkieno pabaiga – oro uostas. Jei rašyčiau kokį apsakymą, visai būtų įdomu parašyti apie tai, kaip Donskis gyvena toliau oro uoste, kaip jis stebi gyvuosius, apmąsto besikeičiantį laiką, kaip tauta sutinka olimpiečius, kaip emigruoja bėdų prispausti tautiečiai... Vaiduoklis, įkalintas kelionių sankryžoje. Tik pamanykit, oro uoste. Liks kaip skersvėjų filosofas. Liks Leonidas. 

Jūsų Maištinga Siela