Leonidas Donskis.
„Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto
alba, 2026. – p. 228.
Sveiki, skaitytojai!
Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų
optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus.
Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto
stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto
alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas
Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga
Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori
užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško
priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu
nepaprastai aktualūs ir reikalingi.
Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą
instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati
naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė
Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K.
Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų
aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis
gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino
inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini
įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva
namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K.
Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į
iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis
nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi
didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės
klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris,
tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti
bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?
Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos,
daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai,
konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir
demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau
pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi
prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių
(nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant,
„charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros
atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs
ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir
ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už
Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos
alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.
Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio
tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal
žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio,
manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo
biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad
tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol
sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose
tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis
nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa
tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos
politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks,
kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien,
pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas,
nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir
jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo
sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis
vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai
demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir
kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net
išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus
tik tol, kol tai liečia patį individą.
Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis
optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos
perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina
paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias,
nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę,
bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio
tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie
įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio
bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo
žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine
prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis
manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana
paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas,
o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus
įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p.
45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir
Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“
nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios
atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga,
nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios
atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.
Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos
filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don
Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį
su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame
suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės
paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose
klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi
pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai
būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas
ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių
pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant,
pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir
emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti
konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai
vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už
savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės,
galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir
pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai
nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą,
neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš
pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus
parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių
vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi
socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra,
teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y.
kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės
(anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai
skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose
nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be
pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!
Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi
praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami,
persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra
mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po
viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose
tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai
pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir
reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką
instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje
didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas,
kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus
keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai
norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną
dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam
(visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos
mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir
europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir
kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.
Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka
pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi
skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame
sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai,
nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra
akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai
mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios
kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos
peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu
(p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius
Gintaras Sarapinas?
Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje
kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai
valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja
apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų
mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir
įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei
intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai
prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia,
nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko.
Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės
sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.
L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra
nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne
europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės
ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime
žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido
permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga
nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime
pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos
demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu
užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios
knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta
paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime
tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra
pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti,
kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas
ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi
tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti
laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš
pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei
neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai
vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“
Maištinga Siela
