Dienos citata: dr. Jolita Miliuvienė apie LGBTQ ir bet kurio žmogaus orumą būti lygiu vienas su kitu

 

Sveiki,
 
Neturiu labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija, kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai, prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS.
 
„Kalbėdami apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis, bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr. Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė.
 
Maištinga Siela

Homoseksualumas Japonijoje: ar yra santuoka, kaip veikia homofobija, įstatymai, laisvė, politikai, menas?

Sveiki, skaitytojai,

 

Japonija man atrodo itin tolimas kraštas, į kurį galbūt niekada ir nenukeliausiu. Itin didelės traukos Japonijai kaip ir nejaučiu, nors įdomi jos kultūra, tradicijos, tačiau man nesuprantamas nei japonų humoras, nei mango anime/komiksų smurtinis dominavimas, kuriame veikėjai, kiek teko skaityti, visada patiria kažkokius ekstremalius išbandymus. Visgi yra ir švelnioji, lyrinė Japonija ir jos kultūra, išreikšta itin dideliu pagarbos, etiketo ir supratimo ritualais (kiek nuoširdi? – sunku pasakyti). Šiandien gilinuosi, ar egzistuoja homoseksualumas Japonijoje kaip pripažinta seksualinė orientacija, kaip toje šalyje su LGBTQ+ kultūra, literatūra, švietimu, įstatymais ir naktiniu gyvenimu.

 

Homoseksualumo viešumas Japonijoje ir įstatymai: ar japonai tolerantiški?

 

Japonija, nors ir yra vienintelė Didžiojo septyneto (G7) šalis, nacionaliniu lygmeniu nepripažįstanti vienalyčių santuokų, vis dėlto demonstruoja didelę įstatyminio pripažinimo pažangą regioniniu lygmeniu ir teismų sistemoje. Pagal dabartinę Konstituciją, santuoka teisiškai apibrėžiama kaip „pagrįsta tik abiejų lyčių abipusiu sutikimu“, kas tradiciškai interpretuojama kaip vienalyčių santuokų draudimas. Dėl šios priežasties vienalytės santuokos Japonijoje kol kas negalimos. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, teismuose vyksta didelės permainos: keli aukštesnės instancijos ir apygardų teismai (pvz., Saporas, Tokijas, Nagojos) jau priėmė sprendimus, kad šis draudimas pažeidžia Konstitucijos straipsnius dėl lygybės ir asmens orumo, kas, savaime aišku, didina spaudimą nacionalinei valdžiai priimti atitinkamą įstatymą.

 

Nacionalinio įstatymo nebuvimą kompensuoja aktyvi vietos savivaldos iniciatyva, įvedanti partnerystės pripažinimo sistemas, tam yra net specialus japoniškas terminas, kurį radau internete – Pātonāshippu Sensei Seido. Šiuo metu per 530 municipalitetų ir prefektūrų, apimančių apie 90% šalies gyventojų, išduoda specialius partnerystės sertifikatus. Nors šie sertifikatai neturi tokios pačios teisinės galios kaip santuoka (pavyzdžiui, neapima paveldimo turto, bendros mokesčių sistemos ar socialinio draudimo), jie suteikia tam tikrų esminių teisių. Tai apima galimybę nuomotis būstą kartu, vizituoti partnerį ligoninėje, priimti sprendimus dėl medicininės priežiūros ir būti pripažintiems tam tikrais viešosios tvarkos bei smurto prevencijos įstatymais. Tobulėti, kaip matote, yra kur.

 

Tolerancijos Japonijoje klausimas yra dviprasmiškas. Istoriškai homoseksualumas nebuvo baudžiamas įstatymu ir nebuvo atvirai persekiojamas, kaip Vakaruose, tad trūksta griežto pasipriešinimo. Viešosios nuomonės apklausos rodo nuolat augantį palaikymą: apie 70% Japonijos piliečių palaiko vienalyčių santuokų įteisinimą, ypač tarp jaunimo. Vis dėlto, 2023 m. priimtas nacionalinis įstatymas, skirtas „supratimo skatinimui“ apie LGBT+ asmenis, buvo kritikuojamas dėl to, kad jam trūksta konkrečių antidiskriminacinių nuostatų. Todėl LGBT+ asmenys vis dar susiduria su diskriminacija darbo vietoje, švietimo sistemoje ir sveikatos apsaugos srityje, kadangi trūksta visuotinių teisinių apsaugos mechanizmų.

 

Ar egzistuoja Japonijoje homoseksualų paradai, eitynės, aktyvistai ir LGBTQ organizacijos?

 

Kiek domėjausi, Japonijos visuomenė yra žinoma dėl savo santūrumo ir privatumo vertinimo, vieši LGBTQ+ paradai yra gyvybiškai svarbi priemonė bendruomenės matomumui didinti ir stigmoms mažinti. Ryškiausias pavyzdys yra kasmetinis Tokijo vaivorykštės paradas (Tokyo Rainbow Pride), kuris pritraukia ne tik tūkstančius dalyvių, bet ir didelį skaičių Japonijos bei tarptautinių korporacijų rėmėjų. Šis renginys veikia kaip galingas simbolis, rodantis, kad, nepaisant lėtos nacionalinės vyriausybės reakcijos, privatus sektorius ir didieji miestai vis labiau priima ir palaiko LGBTQ+ bendruomenės lygybės siekius. Be Tokijo panašūs, nors ir mažesni, paradai vyksta Osakoje, Saporo bei kituose didmiesčiuose, taip sukuriant nacionalinį tolerancijos tinklą.

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė yra gerai organizuota ir strategiškai orientuota į teisinių permainų siekimą. Pagrindinis judėjimas, siekiantis lygybės, yra „Marriage For All Japan“ (liet. Santuoka Visiems Japonijoje), kurio esminis tikslas – įteisinti vienalytes santuokas nacionaliniu lygmeniu. Nesulaukdami palaikymo iš įstatymų leidžiamosios valdžios, aktyvistai taiko dviejų krypčių strategiją: jie bylinėjasi teismuose per garsiąsias išvertus „Laisvė Tuoktis“ bylas ir atakuoja regioninę valdžią dėl partnerystės sistemų įvedimo. Sėkmingi teismų sprendimai, pripažįstantys draudimą nekonstituciniu, veikia kaip galingas spaudimas, didinantis visuomenės ir politikų suvokimą.

Ar Japonija yra saugi gėjams, lesbietėms ir kt. šalis? Ar būna išpuolių prieš LGBTQ bendruomenę?

 

Japonija yra laikoma saugia šalimi LGBTQ+ asmenims, ir organizacinių, masinių fizinių išpuolių prieš homoseksualius asmenis čia paprastai nevyksta. Šalyje galioja žemas smurtinių nusikaltimų lygis, o homoseksualumas niekada nebuvo kriminalizuotas, kas užtikrina minimalų fizinio saugumo pagrindą. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Tokijuje, LGBTQ+ bendruomenė yra matoma ir gali gyventi viešą gyvenimą be tiesioginės baimės būti užpultai.

 

Vis dėlto, rimtesnės problemos Japonijoje kyla dėl sisteminės diskriminacijos ir psichologinio spaudimo. Kadangi nėra visapusiškų nacionalinių įstatymų prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės, pavieniai asmenys susiduria su diskriminacija darbo vietose, švietimo sistemoje ir ieškant būsto. Be to, konservatyvioje visuomenėje, vertinančioje griežtus lyčių vaidmenis, dažni patyčių ir priekabiavimo (angl. harassment) atvejai mažesnėse bendruomenėse ar mokyklose. Todėl dauguma LGBTQ+ asmenų Japonijoje labiau kovoja su baimės atsiskleisti ir socialinio atstūmimo problemomis, o ne su organizuotu fiziniu smurtu.

 

Koks homoseksualų naktinis kultūrinis gyvenimas Tokijuje ir kitur?

 

Naktinis gėjų ir lesbiečių gyvenimas Japonijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, yra turtingas, diskretiškas ir daugiasluoksnis, siūlantis kur kas daugiau nei vien tik trankius klubus. Tokijas, ir ypač jo Šinjuku Ni-čome (Shinjuku Ni-chōme) rajonas, garsėja kaip didžiausias gėjų kvartalas Azijoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Šis rajonas siūlo platų pasirinkimą: nuo didelių šokių klubų ir karaoke barų iki tūkstančių mažų, intymių barų, kuriuose telpa vos keletas žmonių. Lesbiečių naktinis gyvenimas, nors ir mažesnis, taip pat koncentruojasi aplink Ni-čome, siūlantis specializuotus barus. Dėl kultūrinio santūrumo, didelė dalis šio naktinio gyvenimo yra orientuota į vietinius ir veikia kaip saugi užuovėja, kur žmonės gali visiškai atsipalaiduoti ir būti savimi, nebijodami visuomenės žvilgsnio.

 

Japonijos LGBTQ+ kultūra tikrai gali pasiūlyti ir klasiškesnių, ne tokių trankių alternatyvų už barų ir klubų ribų. Nors specializuoti „gėjų teatrai“ ar didelės saugios zonos, skirtos išskirtinai tik LGBTQ+ bendruomenei, nėra taip paplitusios kaip Vakaruose, menas ir kultūra vaidina svarbų vaidmenį. Yra nedidelių, nepriklausomų teatrų trupių ir meno galerijų, kurios dirba su LGBTQ+ temomis. Saugios erdvės (safe spaces) dažniausiai realizuojamos kaip akademinės aplinkos, bendruomenių centrai ar kavinės, kur organizuojami susitikimai, edukaciniai renginiai ir diskusijos. Šios erdvės atlieka esminį vaidmenį formuojant bendruomenės identitetą ir siūlant emocinę paramą.

 

Japonų literatūroje LGBTQ+ temos nagrinėjamos jau seniai ir turi savitą bei turtingą istoriją. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Jukio Mišima (Yukio Mishima), atvirai biseksualus rašytojas, kurio 1949 m. romanas „Kaukės išpažintis“ (Confessions of a Mask), beje, išversta į lietuvių kalbą, yra laikomas kertiniu Japonijos gėjų literatūros kūriniu, gvildenančiu paslėpto seksualumo ir tapatybės problemas. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Haruki Murakami (nors jis pats nėra gėjus), savo kūriniuose (pvz., „Kafka pakrantėje“ ar „1Q84“) taip pat įtraukia LGBTQ+ personažus ir temas. Nors knygos apie LGBTQ+ patirtis dažnai patenka į populiariosios kultūros nišą, vadinamą Yaoi (vyrų meilė vyrams) arba Yuri (moterų meilė moterims), literatūros prieinamumas ir įvairovė rodo nuolatinį temos aktualumą.

 

Naktinis gyvenimas Japonijoje yra gana saugus dėl bendro žemo nusikalstamumo lygio, tačiau diskretiškumas yra aukšta kaina, kurią dažnai tenka mokėti. Daug mažų barų („snack bars“), ypač Šinjuku Ni-čome rajone, yra specializuoti: vieni skirti tik ploniems vyrams, kiti – tik odos fetišistams, treti – senesniems klientams. Ši specializacija užtikrina bendruomeniškumą ir saugumą siaurose nišose, bet kartu sustiprina segregaciją nuo likusios visuomenės. Daugelis šių vietų yra diskretiškos ir sunkiai randamos, be didelių iškabų. Toks pogrindinis egzistavimas leidžia atsipalaiduoti, bet kartu liudija apie visuomenės spaudimą slėpti savo tapatybę už saugios kvartalo zonos ribų.

 

Ar Japonijos mokiniai šviečiami dėl lytinės orientacijos įvairovės?

 

Japonijos mokyklose švietimas apie homoseksualumą ir bendrai apie LGBTQ+ įvairovę yra ribotas ir nevienodas, nes nėra privalomų, centralizuotų programų. Nors oficialiai nėra privalomo, išsamaus mokymo apie seksualinę orientaciją visose mokyklose, palaipsniui didėja vietos valdžios ir pavienių mokyklų iniciatyvos spręsti šį klausimą. Dauguma lytinio švietimo pamokų vis dar koncentruojasi į biologinę reprodukciją ir tradicinius lyčių vaidmenis, todėl informacijos spragos tarp formaliojo ugdymo ir studentų realybės lieka didelės.

 

Švietimo įvairovės linkme dažniausiai pradedama nuo patyčių prevencijos ir lygybės gairių diegimo, o ne nuo tiesioginio homoseksualumo apibrėžimo. Šios iniciatyvos visų pirma kyla iš didžiųjų miestų savivaldybių (pvz., Tokijo) ir yra skirtos saugesnės aplinkos užtikrinimui ir patyčių, nukreiptų prieš LGBTQ+ studentus, sprendimui. Tokios temos įtraukiamos į socialinio ugdymo ar etikos pamokas, akcentuojant pagarbą ir įvairovės priėmimą. Be to, didelė dėmesio dalis skiriama mokytojų mokymui, kurio metu pedagogai ruošiami palaikyti LGBTQ+ studentus ir profesionaliai reaguoti į su lyties tapatybe susijusius klausimus, taip netiesiogiai didinant informuotumą visoje mokyklos bendruomenėje.

 

Dėl oficialių gairių trūkumo, išsamus švietimas apie LGBTQ+ temas dažnai yra perkeliamas tėvams, tačiau konservatyvioje kultūroje tėvai retai būna linkę atvirai kalbėti šiais klausimais. Dėl to dauguma jaunimo apie homoseksualumą ir kitas tapatybes sužino iš neformalių šaltinių, ypač per populiariąją kultūrą, pavyzdžiui, anime ir mangą. Ši situacija sukuria dvigubą iššūkį: LGBTQ+ studentai jaučiasi izoliuoti ir neapginti, o mokytojai, neturėdami aiškių nacionalinių gairių, sunkiai užtikrina tinkamą paramą ir sistemingą švietimą.

 

Ar Japonijoje yra grupuočių, kurie priešinasi japonų LGBTQ judėjimui ir saugumui?

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė susiduria su teisiniais iššūkiais, gausios, agresyvios antihomoseksualios propagandos ar masinių protestų čia praktiškai nėra. Opozicija pasireiškia ne atvirais, smurtiniais judėjimais, o per konservatyvias politines struktūras ir tyliąją socialinę diskriminaciją. Didžiausias pasipriešinimas kyla iš valdančiosios Liberalų demokratų partijos (LDP) konservatyvaus sparno, kuris blokuoja nacionalinį vienalyčių santuokų įteisinimą, remdamasis tradicinėmis šeimos vertybėmis.

 

Ši politinė opozicija dažnai pasireiškia ne organizuotomis kampanijomis, o izoliuotais diskriminaciniais pareiškimais. Pavyzdžiui, kai kurie LDP nariai yra viešai pareiškę, kad LGBTQ+ asmenys yra „neproduktyvūs“. Be to, egzistuoja mažos religinės ir konservatyvios grupės, kurios aktyviai pasisako prieš LGBTQ+ teises internete ar nedideliais protestais, nukreiptais prieš lyties tapatybės pripažinimą mokyklose, tačiau jų įtaka nacionalinei politikai yra minimali.

 

Didžiausia „antihomoseksualumo“ jėga Japonijoje yra kultūrinė. Dėl to, kad Japonijos visuomenė vertina harmoniją ir vengia atvirų konfliktų, homofobija pasireiškia ne fizine prievarta, o tyliu atstūmimu, diskriminacija ir socialiniu spaudimu. Šis „tylusis srautas“ verčia asmenis slėpti savo tapatybę (darbe ar šeimoje) ir lėtina teisinę pažangą, palaikydamas socialinę normą, kurioje LGBTQ+ asmenys privalo išlikti diskretiški, o tai yra kur kas efektyvesnė opozicijos forma nei atviri protestai.

 

Tai tiek šįkart

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatella Versace apie toleranciją ir savo šeimos mados namus

 Sveiki,

 

Nesu joks mados ekspertas, tačiau mane sujaudino antrasis serialo „Amerikos nusikaltimų istorija: Gianni Versace nužudymas“ sezonas. Kas dar nematė, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Ten būtent ir sužinojau apie 1997 metais Donatellos Versace brolio Gianni nužudymo aplinkybes ir apskritai apie Versace šeimą, seriale vaizduojama ir pati Donatella, kuri tęsė savo brolio mados namų verslą. Šiais metais dizainerė savo gimtojoje Italijoje gavo prestižinį įvertinimą – apdovanojimą už įtrauktį ir teisingumą. Savo kalboje ji pabrėžė, kad šiuo metu Italijoje leidžiami vis daugiau ribojančių laisves įstatymų ir vis labiau varžoma įvairovė. Kas būtų, jei pasaulis būtų toks, kaip ji sako šioje citatoje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Peticija prieš Stambulo konvenciją. Nepasirašykite Jums siūlomų peticijų prieš Stambulo konvenciją! Stop dezinformacijai!

Sveiki,

 

Paskutiniu metu savo paskyroje sulaukiu masių žmonių, kurie prieš Stambulo konvenciją. Ta peticija brukama visur kaip privalomoji pasirašyti ir ten pateikiama tokia baisiai netiksliai „susisteminta“, kitaip sakant, šios konvencijos interpretacijos grėsmių lentelė – ją matote viršuje, klaiki nuo pradžios iki pabaigos. Iš esmės ją paruošė ir organizavo tie patys, kurie prieš porą metų visiems išsiuntinėjo homofobinius lankstinukus (aš gavau ir čia apie tai rašiau), raginančius susidoroti su gėjais ir lesbietėmis, nes jos nepriklauso „tradicinei šeimai“. Jau kuris metas linksniuojama „tradicinė šeima“, „tradicinės šeimos vertybės“ kaip koks nekvestionuojamas gėris. Ir visai nesvarbu, kad toji šeima traktuojama kaip produktyvi t. y. vaikų gimdymo ir darymo mašina, o LGBTQ asmenys traktuojami kaip ištvirkėliai, kuriems rūpi tik seksas ir įsivaikinti bei ištvirkinti vaikus. Tai kodėl tiek „tradicinių šeimų“ sugriuvo ir vaikai liko vaikų namuose? Gal jiems šioji organizacija ir aktyvistai turėtų padėti, užuot nubrėžę atskirties ribas tarp socialinių grupių? Turiu įtarimo, kad tai katalikiškos organizacijos iš lankstinuko, kurios prisidengusios šeimos sąvokomis iš esmės gaudo sau naudos durnindami žmonės.

 

Bet! Kodėl jie pateikia Stambulo konvenciją kaip grėsmę? Nes ten (60 beveik puslapių tekstas, paskaitykite), nė žodelio apie vaikų atėmimą, apie tariamai išskirtines LGBT teises (kaip skelbia peticijos aktyvistai), priešingai – tai lygiateisiškumą skatinantis dokumentas, labai reikalingas Lietuvai, kur Seime iki šiol negalima per visokius Gražulius priimti normalių žmogaus teisių įstatymų. Žmonės klaidinami, jie mulkinami sąvokomis apie vertybes (kas per mada įsikąsti šios sąvokos ir manipuliuoti?), kur kuriama iliuzija, kad glūdi potencialios grėsmės teorija Stambulo konvencijoje. Pavyzdys: moterėlė nesugyvena su vyru, todėl ji ieško, kas dėl to kaltas, ogi gėjai, kurie kėsinasi į jos „tradicinės šeimos vertybes“, todėl prieš juos. Tai manipuliacija, žmonėms brukamas melas apie vaikų įsivaikinimą ir t. t., nors patys nesusitvarko savo tariamai tvariose tvirtose šeimose. Žmonės dairosi priešų ir man taip gėda ir gaila, kad ES tapo kalta, kuri suteikė tiek gero ekonomiškai ir socialiai. Žmonės važiuoja dirbti į liberalesnes šalis kaip Norvegiją, Britaniją, Airiją, Nyderlandus ir t. t., bet realiai niekina tų šalių sistemas ir liberalizmą, kuris leido jiems ten įsidarbinti. Argi tai logiška?

Olegas Šurajevas sukūrė aktyvistų prieš Stambulo konvenciją agitacinio plakato parodiją.

 

Man labai patiko komiko Olego Šurajovo perdaryta homofobų peticijų lentelę su tezėmis, kurios iš esmės, kaip ir pas „tradicinius“ yra tokis nesąmoningas, kad belieka tik kukuoti į medį įsilipus. Žmonės, pabuskite, kokioj jūs išdurnintoj Lietuvoj gyvenate, kad pasirašote dokumentą išgirdę vien tik „tradicinės šeimos vertybės“ – tai tik žodžiai, jais manipuliuoja dažniausiai dešiniųjų ekstremistai, psichologiniai smurtautojai, patys paliekantys savo vaikus, kurie nekenčia kitų, kurie įsitikinę mitais, o ne realiais faktais, kurie aiškina apie žmogaus prigimtį kairiarankių perauklėjimo pavyzdžiais iš sovietinių laikų ir bezda į įsitikinimų lagaminus tuščią orą apie tariamą grėsmę dėl kažkokių iš antraščių perskaitytų tualetų perskirstymų. Visiems prieš abejojant rašytis, siūlau paskaityti šį straipsnį: Stambulo konvencija: baimės ir kaip yra iš tiesų.

 

Jūsų Maištinga Siela