Michele Lamy – buvusi teisinininkė, pasukusi gilios filosofijos keliu ar striptizą šokusi satanistinė ragana?

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie Michele Lamy sužinojau gal prieš kokius penkis metus, kai socialiniuose tinkluose pamačiau, tiesą sakant, klaikias jos atvaizdo nuotraukas. Satanistė! Tai buvo pirmoji mintis šovusi į galvą ir perjungiau srautą, nes negerai žiūrėti į blogį garbinančią asmenybę. Paskutiniu metu vėl ją matau srautuose, tad nusprendžiau pasidomėti, kas ji per asmenybė, kodėl ji tapo tokia, kokia yra.

 

Pasaulio mados ir kultūros padangėje viena iš labiausiai intriguojančių, marginalinių ir kartu gerbiamų asmenybių neabejotinai yra Michele Lamy – moteris, kurios gyvenimas primena tamsią, avangardinę pasaką, pilną paslapčių, kūrybinio chaoso ir gilaus, anot kai kurių, filosofinio išmanymo. Ji gimė 1944 metų balandžio 20 dieną Prancūzijos rytuose esančiame Juros regione, vaizdingose kalnuose prie pat Šveicarijos sienos. Jos šeima turėjo įdomių istorinių sąsajų su prabanga ir mada – pavyzdžiui, jos senelis gamino aksesuarus vienam iš garsiausių Prancūzijos couturier Paul Poiret, o pati šeima valdė optikos verslą, kas jau nuo mažumės formavo jos specifinį estetikos bei formos pojūtį. Vaikystėje ir paauglystėje ji augo apsupta griežtos, bet kartu intelektualios aplinkos, o jos prigimtinis maištingumas pradėjo ryškėti jau ankstyvaisiais metais, kai ji būdama paauglė Prancūzijos provincijos mugėse slapta šoko kabaretuose striptizą, taip išbandydama visuomenės ribas bei ieškodama laisvės pojūčio.

 

Jaunystėje Michele pasižymėjo neįtikėtu protu ir ambicijomis, todėl pasirinko studijuoti teisę, o XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose ji aktyviai dirbo baudžiamųjų bylų advokate, ginančia nusikaltėlius ir sudėtingus žmones. Teisinių studijų ir praktikos metais ji Paryžiuje glaudžiai bendravo bei studijavo filosofiją pas garsų postmodernistą filosofą Gilles'į Deleuze'ą, dalyvavo legendiniuose 1968 metų gegužės mėnesio studentų neramumuose Paryžiaus gatvėse. Tačiau teisininkės karjeros ji galiausiai atsisakė, nes pajuto, kad tikrojoje teisinėje sistemoje žmonės jai įdomesni nei pačių įstatymų mechanika, ir patraukė ieškoti savęs per meną, šokį bei teatrališką gyvenimo būdą, kurį laiką keliaudama su trupėmis po Prancūziją ir pasinerdama į naktinio gyvenimo sūkurį.

 

Jos svajonės niekada nebuvo tradicinės ar telpančios į buržuazines rėmus – ji norėjo kurti visatą, kurioje susijungtų pirminė archajinė energija, filosofija, grynasis menas ir absoliuti asmeninė laisvė. Didelis lūžis jos biografijoje įvyko 1979 metais, kai ji paliko Prancūziją, išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Niujorką, o vėliau į Los Andželą. JAV ji greitai tapo kultine devintojo dešimtmečio naktinio gyvenimo asmenybe, vadovavo legendiniams restoranams bei naktiniams klubams „Café des Artistes“ ir „Les Deux Cafés“, kurie Los Andželo bohemamai tarnavo kaip traukos centrai. Būtent ten ji ne tik kūrė drabužių linijas, bet ir 1990 metais samdė tuomet dar nežinomą jauną dizainerį Ricką Owensą, kuris vėliau tapo ne tik jos verslo partneriu, bet ir gyvenimo meile bei vyru.

 

Mados pasaulyje ji sukūrė ne tiesiog drabužius, o visą brutalistinį, tamsų, klajoklišką ir gotikinį estetinį judėjimą, vadovaudama baldų gamybos ir meniniams projektams bendrovėje „Owenscorp“, kurioje ji kuria unikaliojo dizaino objektus iš retų, archajiškų medžiagų. Jos santykis su pasauliu yra visiškai nekorektiškas masinėms normoms – ji atsisako senti tradiciškai, jos pirštai išmarginti berberų genties motyvų tatuiruotėmis, kuriomis ji išreiškia ryšį su genčių istorija, o jos dantys dalinai padengti auksu. Ji į pasaulį žvelgia per gilaus skepsio ir kartu mistinio smalsumo prizmę, teigdama, kad žmonės per daug susireikšmina ir susikuria dirbtines religines dogmas, kai tuo tarpu tikroji gyvybės esmė slypi instinktuose, fiziniame kontakte ir senovės civilizacijų palikime.

 

Dėl savo itin savito, gąsdinančio ir tamsaus įvaizdžio Michele Lamy nuolat sulaukia įvairiausių skandalų ir yra lydima vadinamojo satanistinio ar raganos įvaizdžio. Žiniasklaida ir interneto bendruomenės ją dažnai vadina „aukštąja Ricko Owenso dvasine žyne“ arba tiesiog šiuolaikine ragana, galinčia pakeisti žmogaus likimą vien savo žvilgsniu. Jos veido bruožai, amžius, nuolatinis tamsių tūrių drabužių dėvėjimas, giliai įdubusios akys, tamsios linijos ant kaktos ir paslaptingas kalbėjimo būdas skatina visuomenėje paranojiškus mitus, esą ji užsiima juodąja magija ar okultizmu, nors pati ji į tokius apibūdinimus numoja ranka arba atsako su ironiška šypsena.

 

Kalbėdama apie savo tikėjimą ir dvasingumą, Lamy neigia tradicines monoteistines religijas ir yra atvira, kad institucinės religijos, tokios kaip krikščionybė ar islamas, tėra vėlesnių amžių žmonių interpretacijos, dažnai parašytos praėjus daugeliui metų po pranašų mirties. Apie tikėjimą ji yra taikliai pasakiusi: „Tikėjimas – tai būdas išreikšti savo genų atmintį“, pabrėždama, kad ji tiki ne abstrakčiais dangaus dievais, o per amžius paveldima kolektyvine žmonijos patirtimi, gamtos jėgomis, senovės Egipto panteonu, kur kiekvienas galėjo turėti savo dievą, ir visatos energija. Ji vertina sidabrą ne tik kaip estetinę detalę, bet ir kaip senovinį amuletą, atbaidantį blogą akį ir pulsuojantį Mėnulio energija.

 

Jos išvaizda, kurią visuomenė dažnai prilygina demoniškai ar raganiškai estetikai, iš tikrųjų yra sąmoningas pasirinkimas pasipriešinti paviršutiniškam senėjimui ir tradiciniams grožio standartams. Jos kaktos linija, kurią ji kasdien brėžė dešimtis kartų per pastaruosius keturiasdešimt metų ir vėliau tatuiravo, anot jos pačios, subalansuoja jos smegenų veiklą ir sujungia su protėviais. Ji renkasi drabužius ir aksesuarus, kurie skleidžia garsą ir svorį, paversdama savo kūną gyvu instrumentu, todėl jos išvaizda gąsdina tuos, kurie yra pripratę prie sterilaus, plastikinio popkultūros komforto, ir žavi tuos, kurie supranta avangardinį meną.

 

Per savo ilgą ir spalvingą gyvenimą Michele Lamy tapo nepakeičiama figūra, bendraujančia su pačiais ryškiausiais pasaulio politikos, kino, muzikos ir mados elito atstovais. Jos artimiausių draugų ir bendradarbių ratui priklauso tokios superžvaigždės kaip hiphopo inovatorius ir mados ikona A$AP Rocky, kuris ne kartą viešai pripažino, kad be Michele patarimų ir užkulisinės įtakos jo karjera meno bei mados pasaulyje nebūtų tokia reikšminga. Ji taip pat dirbo su pasaulinio garso dainininke FKA twigs, kurios muzikiniuose klipuose (pavyzdžiui, „M3LL155X“) ji atliko pagrindinius, baugiai kerinčius vaidmenis, fotografais Stevenu Kleinu ir Mario Sorrenti, bei Italijos menininku Nico Vascellari. Nors tiesioginių politikų draugysčių ji neakcentuoja, jos įtaka kultūros politikai, nepriklausomiems menininkams ir pasauliniam mados elitui yra milžiniška, o jos namai Paryžiuje ar Los Andžele visada buvo susitikimo vieta tiems, kurie formuoja globalią alternatyviąją kultūrą.

 

Analizuojant viešojoje erdvėje, ezoteriniuose sluoksniuose, konspirologinėse platformose bei tarp alternatyviųjų tyrinėtojų sklandančius naratyvus, Michele Lamy persona yra apipinta kraštutinai mistiškomis ir okultinėmis interpretacijomis. Skirtingi ezoterikos entuziastai, populiariojo okultizmo tyrinėtojai bei alternatyviosios psichologijos atstovai jos gyvenimą ir įvaizdį linkę matyti ne kaip paprastą mados performansą, o kaip gilių ezoterinių praktikų apraišką. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ir nepriklausomuose tyrinėjimuose tokių figūrų kaip konspirologijos apžvalgininkai ar alternatyvūs tyrinėtojai (dažnai besiremiantys ezoterine simbolika, kaip antai internetiniai tyrinėtojai forumuose ir vaizdo įrašų kūrėjai) Lamy yra atvirai vadinama „pramonės ragana“ arba „pagrindine tam tikrų slaptųjų kultų vyresniąja“. Jų teigimu, jos fizinė išvaizda, giliai įdubusios akys, tamsūs drabužiai ir ant kaktos dešimtmečius brėžiama bei vėliau ištatuiruota linija nėra vien estetinė kaprizinga detalė – ezoterikų vertinimu, tai yra sąmoningas trečiosios akies arba energijos srautų blokavimo bei valdymo ritualas, skirtas apsaugoti sąmonę ir atlikti neva energetinius transliacijų seansus.

 

Regresinės hipnozės dalyviai, mediumai ir dvasiniai aiškiaregiai, gilindamiesi į šiuolaikinio elito energijos laukus, savo sesijose ir diskusijose dažnai mini Michele Lamy vardą kaip pavyzdį būtybės, kuri esą „peržengė žmogiškosios materijos ribas“. Tam tikri netradicinės sąmonės tyrinėtojai ir regresoterapeutai (analizuojantys kolektyvinio pasąmonės lauko sankaupas) teigia, kad jos asmenybė spinduliuoja neįprastai galingą, archajišką ir primityvią energiją, kuri primena senovės Egipto ar Mesopotamijos žynių archetipus. Kai kurie aiškiaregiai ir energetiniai praktikai tvirtina, jog jos gebėjimas nepriekaištingai manipuliuoti popkultūros bei mados elito tendencijomis – nuo jaunų ikoniškų atlikėjų iki pasaulinio garso dizainerių – rodo tam tikrą okultinę įtaką, kuri dvasiniame lygmenyje interpretuojama kaip psichologinis ar energetinis „surišimas“, kai aplinkiniai menininkai tampa jos kūrybinio ir dvasinio lauko marionetėmis.

 

Kalbant apie ezoterinėje erdvėje sklandančius mitus dėl tariamo jos „bendradarbiavimo su velniu“ ar tamsiosiomis jėgomis, griežtesni okultizmo analitikai šiuos teiginius linkę vertinti kaip visuomenės baimę prieš viską, kas nesutelpa į tradicinio grožio ir krikščioniškosios moralės rėmus. Vis dėlto radikalesni konspirologai ir pseudomoksliniai komentatoriai įsitikinę, kad jos glaudus ryšys su senovės simbolika, sidabriniais amuletais, nuolatinis kaulų, metalo bei tamsos motyvų naudojimas kūryboje simbolizuoja vadinamąją „sielos sutartį“ mainais už amžiną gyvybingumą, kūrybinę genialumo ugnį ir visišką laisvę nuo visuomeninių dogmų. Pati Lamy į tokias interpretacijas niekada nežiūri rimtai, o ezoterikai šį jos abejingumą ir ironišką šypseną interpretuoja dviprasmiškai: vieniems tai įrodymas, kad ji tiesiog genialiai manipuliuoja savo tamsiuoju įvaizdžiu, o kitiems – neginčytinas ženklas, jog ji pasiekė tokį dvasinės brandos ar tamsos lygį, kurio paprasti stebėtojai tiesiog nepajėgūs racionaliai suprasti.

 

Jos „siela“, žvelgiant iš racionalesnės ir gilesnės meninės perspektyvos, nėra susijusi su jokiais mitiniais susitarimais su velniu, o labiau atspindi žmogų, kuris visiškai atsisakė vidinių baimių ir priėmė savo tamsiąją bei šviesiąją pusę kaip nedalomą visumą. Jos bendradarbiavimas su „tamsiajam menui“ priskiriamu vyru Ricku Owenu ir jos pačios kūrybinė ekspresija tėra gilus humanistinis protestas prieš vartotojišką paviršutiniškumą. Lamy demonstruoja, kad žmogaus siela gali išlikti laisva, gyvybinga ir kūrybinga nepaisant bėgančių metų, o jos demoniškas fasadas tėra skydas, saugantis jos itin jautrią, poetišką ir filosofinę esmę nuo negailestingo išorinio pasaulio vertinimų.

 

Maištinga Siela

Senovės graikų moterų rūbai, drabužiai: pelas, chitonas, himatijas, epiblema (paaiškinimai ir pavyzdžiai)

 

Sveiki!
 
Vis dar tęsiu savo susižavėjimą Antika ir jos kultūra. Šįkart nutariau dirstelėti į moterų rūbų pasaulį, kuris taip pat turėjo savo ilgaamžes tradicijas.
 
Peplas (gr. Peplos)
 
Paveikslėlyje pirmoji moteris iš kairės vilki peplą. Tai pats archajiškiausias ir paprasčiausias viršutinis drabužis, būdingas senovės graikėms, ypač archajinio laikotarpio (iki VI a. pr. m. e.). Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio audinio gabalą. Jis buvo gaminamas iš vieno didelio, dažniausiai vilnonio, stačiakampio audinio gabalo, kuris nebuvo siuvamas.
 
Rūbas buvo formuojamas jį perlenkiant per pusę taip, kad viršutinis kraštas sudarytų savotišką klostę ar „antkrūtinį“ (vadinamąjį apoptygma), krentantį iki liemens. Audinys buvo apsiaunamas aplink kūną, o viršutiniai kampai ant pečių susegami didelėmis segėmis (fibulomis), paliekant atviras rankas. Paveikslėlyje aiškiai matomas dvisluoksnis siluetas su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir zigzago raštu viršutinėje dalyje, kas rodo, jog šis drabužis būdavo gausiai dekoruojamas.
 
Chitonas (gr. Chiton)
 
Antroji moteris vilki chitoną – pagrindinį apatinį drabužį, kurį nešiojo tiek senovės graikai (vyrai ir moterys), tiek vėliau jį perėmė romėnai. Chitono pavadinimas yra semitiškos kilmės ir reiškia tiesiog „lininį audinį“ arba „marškinius“. Paveikslėlyje matomas moteriškas variantas (kitaip nei vyriškasis exomis, paliekantis vieną petį atvirą) dažniausiai buvo siuvamas iš dviejų stačiakampių lininių audinio gabalų, kurie buvo susiuvami arba susegami sagtelėmis (pogomis) palei visą peties liniją, suformuojant savotiškas rankoves.
 
Chitonas buvo sujuosiamas diržu ties liemeniu, o audinio perteklius būdavo ištraukiamas virš diržo, sukuriant klostes (kolpos). Paveikslėlyje pavaizduotas labai elegantiškas, lengvai krintantis baltas chitonas su prabangiu mėlynu apvadu ir kutais, kuris buvo labiausiai paplitęs klasikinės Graikijos laikotarpiu ir buvo patogus kasdienis drabužis tiek namuose, tiek viešumoje.
 
Himatijas (gr. Himation)
 
Trečioji figūra yra su himatiju. Tai viršutinis, didelis stačiakampis apsiaustas, kurį ant viršaus apsivilkdavo senovės graikai (tiek vyrai, tiek moterys) kaip apsaugą nuo oro sąlygų ir demonstruojant socialinį statusą. Romėnai vėliau šį drabužį adaptavo kaip palijų (pallium). Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio „drabužį“ ar „apvalkalą“.
 
Himatijas buvo drapiruojamas įvairiais būdais. Paveikslėlyje matomas itin rafinuotas stilius, būdingas kilmingoms moterims ar deivėms: vienas audinio galas buvo užmetamas per kairįjį petį ant nugaros, likusi dalis buvo vedama po dešine pažastimi per krūtinę ir vėl permetama per kairįjį petį, sudarant gražias, simetriškas klostes (vadinamąsias „kaskadas“). Šis moters atvaizdas su aukso spalvos tiara ar lankeliu rodo aristokratišką paprotį.
 
Epiblema (gr. Epiblema)
 
Paskutinioji, ketvirtoji moteris vilki epiblemą. Nors šis terminas nėra toks žinomas kaip prieš tai aptarti rūbai, jis tiesiog reiškia viršutinį apklotą ar šaliką, naudojamą pridengti galvą ar pečius, ką dažnai darydavo senovės graikės, ypač eidamos į lauką (pagal aidōs – kuklumo koncepciją). Pats žodis reiškia „tai, kas užmetama ant viršaus“.
 
Nors pavadinimas yra bendrinis, paveikslėlyje matomas konkretaus stiliaus prabangus audinys, kuris buvo labiausiai paplitęs tarp turtingųjų ar kaip ritualinis/ceremoninis aprėdas. Moteris vėl vilki pagrindinį apatinį drabužį (chitoną), o ant viršaus – didelį, sunkų, dramblio kaulo spalvos audinį su labai ryškiu, tamsiai raudonu (purpuriniu) ornamentuotu apvadu. Šis apsiaustas nėra tik lengva skarelė, o didelė skraistė, kuria ji elegantiškai prisidengia nuo smalsių žvilgsnių.
 
Maištinga Siela

Kaip keitėsi moterų plaukų šukuosenos nuo XVIII a iki 2025?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Vakarų mados istorijoje plaukų šukuosenos evoliucionavo nuo sudėtingų socialinio statuso simbolių iki individualios saviraiškos priemonių, atspindinčių besikeičiantį moters vaidmenį visuomenėje. XVIII amžiuje aukštuomenės moterų plaukai pasiekė savo ekstravagancijos viršūnę, kai rokoko stiliumi suformuoti perukai ir karkasinės konstrukcijos iškildavo į neįtikėtiną aukštį. Šios šukuosenos buvo pudruojamos miltais, puošiamos stručių plunksnomis, brangakmeniais ar net miniatiūriniais laivų modeliais, taip demonstruojant turtą ir visišką atsiribojimą nuo fizinio darbo.

 

Po Prancūzijos revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje įvyko drastiškas posūkis link natūralumo ir antikinės estetikos. Ampyro laikotarpiu moterys atsisakė perukų ir miltelių, rinkosi graikiško stiliaus mazgus ir smulkias garbanas aplink veidą. Tačiau Viktorijos epochoje mada vėl tapo konservatyvesnė ir griežtesnė. Moterys plaukus augino itin ilgus, tačiau viešumoje juos privalėjo nešioti supintus į sudėtingus kuodus ar tinklelius, nes palaidi plaukai buvo laikomi nepadorumo ženklu. Amžiaus pabaigoje išpopuliarėjusi „Gibsono merginos“ šukuosena suformavo pūstą, apimties suteikiantį siluetą, kuris simbolizavo naująją, aktyvesnę moterį.

 

Tikrasis lūžis įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai „flapper“ judėjimo atstovės, kovodamos už emancipaciją, masiškai nusikirpo plaukus trumpai. Berniukiškas „bob“ kirpimas tapo laisvės ir modernumo simboliu, visiškai sugriaunant šimtmečius gyvavusį ilgo plauko kaip moteriškumo standarto kultą. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, nepaisant karo sunkumų, į madą sugrįžo Holivudo įkvėptas glamūras – preciziškai suformuotos bangos ir vadinamosios „victory rolls“ sukosėnos, kurios suteikė elegancijos net ir dėvint darbo uniformas.

 

Šeštajame dešimtmetyje, atsiradus stiprios fiksacijos lakams, išpopuliarėjo itin purios, „bičių avilio“ formos šukuosenos, tačiau jau kitame dešimtmetyje hipių judėjimas jas pakeitė visiška laisve ir ilgais, tiesiais, natūraliais plaukais. Devintasis dešimtmetis į istoriją įsirėžė kaip maksimalizmo era, kurioje dominavo cheminis garbanojimas, neįtikėtina apimtis ir ryškūs aksesuarai. Paskutiniais dešimtmečiais ir iki pat šių dienų mados tendencijos tapo itin eklektiškos. Šiuolaikinė moteris nebeturi laikytis vieno griežto kanono, todėl vienu metu populiarūs išlieka ir minimalistiniai kirpimai, ir natūralių tekstūrų puoselėjimas, ir drąsūs spalviniai eksperimentai, pabrėžiantys asmenybės unikalumą, o ne socialinę klasę.

 

Maištinga Siela

Asmenybės. Jakobas Fuggeris, Fuggerių giminė, Matthäus Schwarz, Janosas Thurzas – pirmieji modernūs bankai Europoje ir mados istorija

 Jakobas Fuggeris

Sveiki,

 

Jakobas Fuggeris (1459–1525), pramintas Turtinguoju, buvo vienas įtakingiausių ir turtingiausių Renesanso epochos žmonių, pavertęs savo šeimos prekybos namus tarptautine finansų imperija. Jo giminė, Fuggeriai, kilusi iš paprastų Švabijos audėjų, Augsburge įsitvirtino kaip pirklių ir bankininkų dinastija. Jakobas Fuggeris išplėtė šeimos verslą, investuodamas ne tik į prekybą tekstile, bet ir į sidabro, vario bei kitų metalų kasyklas Centrinėje Europoje, tokiose šalyse kaip Tirolis ir Vengrija.

 

Fuggerių galybės pamatas buvo glaudūs ryšiai su įtakingais Europos valdovais, ypač Habsburgų dinastija. Jakobas Fuggeris teikė dideles paskolas imperatoriams, tokiems kaip Maksimilianas I ir Karolis V.  Šios paskolos ne tik atnešdavo didelį pelną, bet ir suteikdavo politinę įtaką. Būtent Fuggeriai finansavo Karolio V išrinkimą Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1519 metais, taip užsitikrindami imperatoriaus paramą ir privilegijas, pavyzdžiui, teisę kaldinti monetas.

 

Fuggeriai valdė ne tik finansus, bet ir kontroliavo prekybos kelius, turėdami atstovybes visoje Europoje ir net Amerikoje. Jų verslas klestėjo per prekybą prieskoniais, brangiakmeniais ir kitomis vertybėmis. Jakobas Fuggeris buvo laikomas naujovių pradininku: jis naudojo sudėtingas buhalterinės apskaitos sistemas ir aktyviai valdė savo imperijos riziką.

 

Fuggerių giminė garsėjo ne tik savo turtu, bet ir filantropija. 1521 metais Jakobas Fuggeris Augsburge įkūrė Fuggerei – pirmąjį pasaulyje socialinį būstą, skirtą neturtingiems miesto gyventojams. Šis kompleksas, sudarytas iš 108 namų, veikia iki šiol ir yra vienas iš giminės palikimo simbolių.

 

Nors giminės finansinę galią galiausiai palaužė XVI a. pabaigos Ispanijos bankrotai ir Trisdešimties metų karas (1618–1648), jų palikuonys iki šiol gyvena Vokietijoje. Fuggeriai paliko ryškų pėdsaką Europos istorijoje, demonstruodami, kaip verslo įžvalga, politiniai ryšiai ir finansinė galia gali sukurti imperiją, kuri formavo Europos ekonomiką ir politiką šimtmečiais.

Matthäus Schwarz

 

Matthäus Schwarz (1497–1574) buvo vokiečių buhalteris ir prekybininkas, labiausiai žinomas dėl savo „Klaidungsbüchlein“ (Drabužių knygos), kuri laikoma pirmuoju pasaulyje mados žurnalu. Šioje knygoje jis užsakė iliustracijas, kuriose buvo pavaizduotas vilkintis įvairiais drabužiais skirtingais savo gyvenimo etapais.

 

Schwarz dirbo vyriausiuoju buhalteriu Fuggerių prekybos bendrovėje. Jis pradėjo tarnauti Jakobo Fuggerio firmoje 1516 m., o vėliau dirbo ir jo įpėdiniui Antonui Fuggeriui. Ši pozicija suteikė jam glaudų ryšį su viena turtingiausių ir įtakingiausių šeimų Europoje. Būdamas Fuggerių vyriausiuoju buhalteriu, Schwarz sukūrė rankraštį apie buhalteriją „Dreierlay Buchhaltung“ (Trigubas buhalterinis apskaitos būdas). Jis keliavo po visą Fuggerių verslo tinklą Europoje ir buvo gerai susipažinęs su naujausiais apskaitos metodais, kurių mokėsi Italijoje.

Manoma, kad Matthäus Schwarz yra pirmasis mados formuotojas moderniąja prasme, nes jis ne tik fiksavo savo asmeninį stilių, bet ir sąmoningai kūrė savo įvaizdį per drabužius. Jo „Klaidungsbüchlein“ („Drabužių knyga“) yra unikalus to meto mados įrašas, kuriame chronologiškai pavaizduojama, kaip jis rengėsi per 40 metų.

 

Schwarz'o susižavėjimas drabužiais buvo toks didelis, kad didelę dalį savo pajamų jis išleisdavo jiems. Jo užsakytos iliustracijos „Drabužių knygoje“ rodo, kaip jis atrodė nuo kūdikystės iki brandos, atspindint to meto mados tendencijas. Drabužiai jam buvo ne tik apranga, bet ir priemonė parodyti socialinę padėtį ir politinę ištikimybę. Pavyzdžiui, 1530 m. Augsburgo seime jis vilkėjo raudonos ir geltonos spalvos drabužius, parodydamas ištikimybę Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V. Schwarz'o sėkminga karjera ir nepriekaištinga reputacija lėmė, kad 1541 m. jis buvo įšventintas į bajorus. Paskutinėje jo knygos iliustracijoje jis pavaizduotas vilkintis juodus gedulo drabužius Antono Fuggerio laidotuvėse 1560 metais, pabrėždamas savo profesinę ir asmeninę priklausomybę nuo Fuggerių giminės.

 

Janosas Thurzo, Vengrijos verslininkas ir kalnakasybos inžinierius, užmezgė labai glaudžius verslo ryšius su Jakobu Fuggeriu. Apie 1500 m. jie įkūrė bendrą įmonę, pavadintą „The Common Hungarian Trade“ (liet. „Bendroji Vengrijos prekyba“), dar žinomą kaip Fuggerių ir Thurzo kompanija. Ši partnerystė suteikė jiems faktišką monopolį vario kasybos ir prekybos srityje Šventojoje Romos Imperijoje.

 

Janoso Thurzo bendradarbiavimas su Jakobu Fuggeriu buvo itin pelningas ir padėjo abiem šeimoms sustiprinti savo finansinę galią. Janosas Thurzo buvo Krokuvos, Lenkijos miesto, tarybos narys ir netgi kurį laiką ėjo mero pareigas. Šeimos ryšiai dar labiau sustiprėjo per santuokas. Janoso sūnus György Thurzo vedė Anną Fugger, o jo duktė Katharina ištekėjo už Johanno Jakobo Fuggerio, kuris priklausė kitai Fuggerių šakai. Šios vedybos ne tik įtvirtino šeimų finansinį bendradarbiavimą, bet ir padėjo jiems išlaikyti įtaką politinėje ir ekonominėje sferoje.

 

Fuggerių ir Thurzo kompanija sparčiai tapo didžiausia kalnakasybos korporacija Europoje, kontroliuodama visą tiekimo grandinę nuo kasyklų ir lydyklų iki galutinių produktų pardavimo. Jų bendradarbiavimas sujungė Fuggerių kapitalą ir verslo patirtį su Thurzo kalnakasybos inžinerijos žiniomis ir įmonėmis, ypač Vengrijos Rūdos kalnuose (dabar Slovakija). Ši partnerystė padėjo Fuggeriams tapti vieniems iš pagrindinių metalo prekybos finansuotojų ir sukaupti didžiulį pelną, kuris buvo investuojamas tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatella Versace apie toleranciją ir savo šeimos mados namus

 Sveiki,

 

Nesu joks mados ekspertas, tačiau mane sujaudino antrasis serialo „Amerikos nusikaltimų istorija: Gianni Versace nužudymas“ sezonas. Kas dar nematė, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Ten būtent ir sužinojau apie 1997 metais Donatellos Versace brolio Gianni nužudymo aplinkybes ir apskritai apie Versace šeimą, seriale vaizduojama ir pati Donatella, kuri tęsė savo brolio mados namų verslą. Šiais metais dizainerė savo gimtojoje Italijoje gavo prestižinį įvertinimą – apdovanojimą už įtrauktį ir teisingumą. Savo kalboje ji pabrėžė, kad šiuo metu Italijoje leidžiami vis daugiau ribojančių laisves įstatymų ir vis labiau varžoma įvairovė. Kas būtų, jei pasaulis būtų toks, kaip ji sako šioje citatoje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Tautiniai moterų latvių, lenkų, ukrainiečių, estų, lietuvių rūbai / Traditional clothes Latvian, Estonian, Lithuanian, Polish, Ukrainian

 Sveiki,

Pridedu ukrainiečių, lenkų, lietuvių, latvių ir estų moterų tautinių rūbų pavyzdžius. Tokius rūbus dėvėdavo jaunos, netikėjusios merginos. Ištekėjusių moterų rūbai šiek tiek skiriasi. Gal kam pravers šis netikėtai man iššokęs facebooke eskizas.

Jūsų Maištinga Siela