Kas tas vyras, kuris leido juodus dūmus per gėjų (LGBTQ+) eitynes? Lithuania Pride 2026 užkulisiai ir homofobija

 

Sveiki,

 

Turėčiau kažką pasakyti apie šį vyrą, stebėtinai fiziškai panašų į Petrą Gražulį. Norėčiau kaip nors, kad jo buvimas nieko netrukdytų ir netrikdytų, tačiau... Ką mano apie jį jo šeima, giminės? Toks jam pasitenkinimas kyla, kai jį policija surakina, o žurnalistai pyškina jo atvaizdą. Ar gali jis būti pakaltinamas? Kaip, pvz., Antanas Kandrotas-Celofanas? Ar galima pakaltinti Stanislovą Buškevičių? Tik juoktis. Tik juoktis. Tik juoktis.

 

Dėl birželio 6 dieną vykusio incidento, kai „Lithuanian Pride“ eitynių metu vyras į minią metė dūmų užtaisą, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.  Sulaikytas asmuo yra 1969 metais gimęs vyras. Kadangi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, galutinė bausmė ar pasekmės priklausys nuo tyrimo eigos ir teismo sprendimo, tačiau viešosios tvarkos pažeidimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numato įvairias sankcijas – nuo viešųjų darbų ar baudos iki laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo, priklausomai nuo veikos pavojingumo ir aplinkybių.

 

Vyras, kuris gimė 1969 m., visą savo likusį gyvenimą bus sietinas kaip nusikaltėlis prieš gėjus. Labiausiai, ko nemėgsta, tuo ir susipurvino. Argi ne likimo ironija?

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dr. Jolita Miliuvienė apie LGBTQ ir bet kurio žmogaus orumą būti lygiu vienas su kitu

 

Sveiki,
 
Neturiu labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija, kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai, prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS.
 
„Kalbėdami apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis, bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr. Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs apie savo homoseksualumą

 

Sveiki,

 

Kol mūsų Ruginienė vis kažką užsimena apie tai, kad reikia lygiateisiškumo, politikas Ignas Vėgėlė nusprendė, kad turi teisę įstumti kitus į socialines paraštes ir jau bruka savas galimų įstatymų vizijas, kai tuo tarpu, Latvija turi homoseksualų prezidentą ir tuo didžiuojasi.

 

„Mūsų šalis privalo sukurti teisinį reguliavimą visų rūšių partnerystei, aš už tai kovosiu, žinau, kad tuoj pat kils megaisterija, bet #DidžiuojuosiBūdamasGėjus (#Proudtobegay).“

 

„Aš apsvarsčiau visas teigiamas ir neigiamas pasekmes, kurios gali kilti dėl mano sprendimo, ir nusprendžiau, kad geriau būti atviram ir kalbėti atvirai, taip pat paskatinti diskusiją šiais klausimais, įskaitant partnerystės registravimą, kas yra sudėtinga tema.“ Edgars Rinkēvičs

 

Latvijos Prezidentas Edgars Rinkēvičs: Gyvenimas, Karjera ir Atsiskleidimo Kontekstas

 

Edgars Rinkēvičs (g. 1973 m.) yra Latvijos valstybės ir politikos veikėjas, 2023 m. liepos 8 d. pradėjęs eiti 11-ojo Latvijos prezidento pareigas. Prieš tapdamas prezidentu, jis ilgus metus (2011–2023 m.) ėjo Latvijos užsienio reikalų ministro pareigas, o anksčiau buvo Gynybos ministerijos valstybės sekretorius ir Latvijos Prezidento kanceliarijos vadovas. Politinėje karjeroje Rinkēvičs pasižymėjo kaip patyręs diplomatas, orientuotas į stiprias transatlantines ir Europos Sąjungos integracijos politikas, aktyviai remiantis Ukrainą ir kritikuojantis Rusijos agresiją. Jo tvirta užsienio politikos kryptis pelnė jam aukštą profesinį autoritetą tiek Latvijoje, tiek tarptautinėje arenoje.

 

Vienas ryškiausių asmeninio gyvenimo įvykių, sulaukusių didelio tarptautinio dėmesio, buvo Rinkēvičs viešas atsiskleidimas 2014 m. lapkričio 6 d. Šis įvykis nutiko žymiai anksčiau, nei jis buvo išrinktas prezidentu, tuo metu jis ėjo Užsienio reikalų ministro pareigas. Ministras pats paskelbė apie savo homoseksualumą socialiniame tinkle „Twitter“, išreikšdamas ryžtą kovoti už visų partnerystės rūšių teisinį reguliavimą Latvijoje. Jo atviras pareiškimas buvo pirmas tokio aukšto lygio politiko prisipažinimas Baltijos šalyse ir visame posovietiniame bloke.

 

Rinkēvičs atsiskleidimas iššaukė diskusijas, tačiau Latvijos piliečių reakcija iš esmės buvo pozityvesnė, nei jis pats tikėjosi. Svarbu pažymėti, kad jo seksualinė orientacija netapo pagrindiniu diskusijų objektu Latvijos žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje, o buvo labiau traktuojama kaip asmeninis faktas, nesusijęs su profesine kompetencija. Bėgant metams, Rinkēvičs išlaikė aukštą asmeninį ir profesinį populiarumo reitingą. Jo sėkmė ilgus metus einant užsienio reikalų ministro pareigas, ypač tvirtai atstovaujant Latvijos interesams ir palaikant aktyvią tarptautinę poziciją, sustiprino jo įvaizdį kaip kompetentingo ir patikimo lyderio. Prezidento rinkimų metu 2023 m., nors orientacija buvo paminėta tarptautinėje žiniasklaidoje, Latvijoje didžiausias dėmesys buvo skirtas jo patirčiai ir politinei vizijai.

 

Edgars Rinkēvičs tapimas Latvijos prezidentu 2023 metais įžymus tuo, kad jis tapo pirmuoju atvirai homoseksualiu valstybės vadovu Europos Sąjungoje ir pirmuoju atvirai gėjumi prezidentu pasaulyje. Nors Latvijos prezidento vaidmuo yra labiau ceremoninis, jis veikia kaip nuomonių lyderis ir vienijanti figūra. Rinkēvičs pabrėžė, kad jo prioritetai yra moderni ir stipri Latvija, teisinė ir teisinga valstybė bei įtrauki ir pagarbi visuomenė, kurioje gerbiamos visų asmenų teisės. Jo ilgametė karjera ir sėkmingas išrinkimas, nepaisant konservatyvios aplinkos Latvijoje, rodo pasitikėjimą jo profesinėmis savybėmis ir yra laikomas svarbiu žingsniu LGBTQ+ asmenų pripažinimo link visoje Baltijos regione.

 

Maištinga Siela

Homoseksualumas Japonijoje: ar yra santuoka, kaip veikia homofobija, įstatymai, laisvė, politikai, menas?

Sveiki, skaitytojai,

 

Japonija man atrodo itin tolimas kraštas, į kurį galbūt niekada ir nenukeliausiu. Itin didelės traukos Japonijai kaip ir nejaučiu, nors įdomi jos kultūra, tradicijos, tačiau man nesuprantamas nei japonų humoras, nei mango anime/komiksų smurtinis dominavimas, kuriame veikėjai, kiek teko skaityti, visada patiria kažkokius ekstremalius išbandymus. Visgi yra ir švelnioji, lyrinė Japonija ir jos kultūra, išreikšta itin dideliu pagarbos, etiketo ir supratimo ritualais (kiek nuoširdi? – sunku pasakyti). Šiandien gilinuosi, ar egzistuoja homoseksualumas Japonijoje kaip pripažinta seksualinė orientacija, kaip toje šalyje su LGBTQ+ kultūra, literatūra, švietimu, įstatymais ir naktiniu gyvenimu.

 

Homoseksualumo viešumas Japonijoje ir įstatymai: ar japonai tolerantiški?

 

Japonija, nors ir yra vienintelė Didžiojo septyneto (G7) šalis, nacionaliniu lygmeniu nepripažįstanti vienalyčių santuokų, vis dėlto demonstruoja didelę įstatyminio pripažinimo pažangą regioniniu lygmeniu ir teismų sistemoje. Pagal dabartinę Konstituciją, santuoka teisiškai apibrėžiama kaip „pagrįsta tik abiejų lyčių abipusiu sutikimu“, kas tradiciškai interpretuojama kaip vienalyčių santuokų draudimas. Dėl šios priežasties vienalytės santuokos Japonijoje kol kas negalimos. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, teismuose vyksta didelės permainos: keli aukštesnės instancijos ir apygardų teismai (pvz., Saporas, Tokijas, Nagojos) jau priėmė sprendimus, kad šis draudimas pažeidžia Konstitucijos straipsnius dėl lygybės ir asmens orumo, kas, savaime aišku, didina spaudimą nacionalinei valdžiai priimti atitinkamą įstatymą.

 

Nacionalinio įstatymo nebuvimą kompensuoja aktyvi vietos savivaldos iniciatyva, įvedanti partnerystės pripažinimo sistemas, tam yra net specialus japoniškas terminas, kurį radau internete – Pātonāshippu Sensei Seido. Šiuo metu per 530 municipalitetų ir prefektūrų, apimančių apie 90% šalies gyventojų, išduoda specialius partnerystės sertifikatus. Nors šie sertifikatai neturi tokios pačios teisinės galios kaip santuoka (pavyzdžiui, neapima paveldimo turto, bendros mokesčių sistemos ar socialinio draudimo), jie suteikia tam tikrų esminių teisių. Tai apima galimybę nuomotis būstą kartu, vizituoti partnerį ligoninėje, priimti sprendimus dėl medicininės priežiūros ir būti pripažintiems tam tikrais viešosios tvarkos bei smurto prevencijos įstatymais. Tobulėti, kaip matote, yra kur.

 

Tolerancijos Japonijoje klausimas yra dviprasmiškas. Istoriškai homoseksualumas nebuvo baudžiamas įstatymu ir nebuvo atvirai persekiojamas, kaip Vakaruose, tad trūksta griežto pasipriešinimo. Viešosios nuomonės apklausos rodo nuolat augantį palaikymą: apie 70% Japonijos piliečių palaiko vienalyčių santuokų įteisinimą, ypač tarp jaunimo. Vis dėlto, 2023 m. priimtas nacionalinis įstatymas, skirtas „supratimo skatinimui“ apie LGBT+ asmenis, buvo kritikuojamas dėl to, kad jam trūksta konkrečių antidiskriminacinių nuostatų. Todėl LGBT+ asmenys vis dar susiduria su diskriminacija darbo vietoje, švietimo sistemoje ir sveikatos apsaugos srityje, kadangi trūksta visuotinių teisinių apsaugos mechanizmų.

 

Ar egzistuoja Japonijoje homoseksualų paradai, eitynės, aktyvistai ir LGBTQ organizacijos?

 

Kiek domėjausi, Japonijos visuomenė yra žinoma dėl savo santūrumo ir privatumo vertinimo, vieši LGBTQ+ paradai yra gyvybiškai svarbi priemonė bendruomenės matomumui didinti ir stigmoms mažinti. Ryškiausias pavyzdys yra kasmetinis Tokijo vaivorykštės paradas (Tokyo Rainbow Pride), kuris pritraukia ne tik tūkstančius dalyvių, bet ir didelį skaičių Japonijos bei tarptautinių korporacijų rėmėjų. Šis renginys veikia kaip galingas simbolis, rodantis, kad, nepaisant lėtos nacionalinės vyriausybės reakcijos, privatus sektorius ir didieji miestai vis labiau priima ir palaiko LGBTQ+ bendruomenės lygybės siekius. Be Tokijo panašūs, nors ir mažesni, paradai vyksta Osakoje, Saporo bei kituose didmiesčiuose, taip sukuriant nacionalinį tolerancijos tinklą.

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė yra gerai organizuota ir strategiškai orientuota į teisinių permainų siekimą. Pagrindinis judėjimas, siekiantis lygybės, yra „Marriage For All Japan“ (liet. Santuoka Visiems Japonijoje), kurio esminis tikslas – įteisinti vienalytes santuokas nacionaliniu lygmeniu. Nesulaukdami palaikymo iš įstatymų leidžiamosios valdžios, aktyvistai taiko dviejų krypčių strategiją: jie bylinėjasi teismuose per garsiąsias išvertus „Laisvė Tuoktis“ bylas ir atakuoja regioninę valdžią dėl partnerystės sistemų įvedimo. Sėkmingi teismų sprendimai, pripažįstantys draudimą nekonstituciniu, veikia kaip galingas spaudimas, didinantis visuomenės ir politikų suvokimą.

Ar Japonija yra saugi gėjams, lesbietėms ir kt. šalis? Ar būna išpuolių prieš LGBTQ bendruomenę?

 

Japonija yra laikoma saugia šalimi LGBTQ+ asmenims, ir organizacinių, masinių fizinių išpuolių prieš homoseksualius asmenis čia paprastai nevyksta. Šalyje galioja žemas smurtinių nusikaltimų lygis, o homoseksualumas niekada nebuvo kriminalizuotas, kas užtikrina minimalų fizinio saugumo pagrindą. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Tokijuje, LGBTQ+ bendruomenė yra matoma ir gali gyventi viešą gyvenimą be tiesioginės baimės būti užpultai.

 

Vis dėlto, rimtesnės problemos Japonijoje kyla dėl sisteminės diskriminacijos ir psichologinio spaudimo. Kadangi nėra visapusiškų nacionalinių įstatymų prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės, pavieniai asmenys susiduria su diskriminacija darbo vietose, švietimo sistemoje ir ieškant būsto. Be to, konservatyvioje visuomenėje, vertinančioje griežtus lyčių vaidmenis, dažni patyčių ir priekabiavimo (angl. harassment) atvejai mažesnėse bendruomenėse ar mokyklose. Todėl dauguma LGBTQ+ asmenų Japonijoje labiau kovoja su baimės atsiskleisti ir socialinio atstūmimo problemomis, o ne su organizuotu fiziniu smurtu.

 

Koks homoseksualų naktinis kultūrinis gyvenimas Tokijuje ir kitur?

 

Naktinis gėjų ir lesbiečių gyvenimas Japonijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, yra turtingas, diskretiškas ir daugiasluoksnis, siūlantis kur kas daugiau nei vien tik trankius klubus. Tokijas, ir ypač jo Šinjuku Ni-čome (Shinjuku Ni-chōme) rajonas, garsėja kaip didžiausias gėjų kvartalas Azijoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Šis rajonas siūlo platų pasirinkimą: nuo didelių šokių klubų ir karaoke barų iki tūkstančių mažų, intymių barų, kuriuose telpa vos keletas žmonių. Lesbiečių naktinis gyvenimas, nors ir mažesnis, taip pat koncentruojasi aplink Ni-čome, siūlantis specializuotus barus. Dėl kultūrinio santūrumo, didelė dalis šio naktinio gyvenimo yra orientuota į vietinius ir veikia kaip saugi užuovėja, kur žmonės gali visiškai atsipalaiduoti ir būti savimi, nebijodami visuomenės žvilgsnio.

 

Japonijos LGBTQ+ kultūra tikrai gali pasiūlyti ir klasiškesnių, ne tokių trankių alternatyvų už barų ir klubų ribų. Nors specializuoti „gėjų teatrai“ ar didelės saugios zonos, skirtos išskirtinai tik LGBTQ+ bendruomenei, nėra taip paplitusios kaip Vakaruose, menas ir kultūra vaidina svarbų vaidmenį. Yra nedidelių, nepriklausomų teatrų trupių ir meno galerijų, kurios dirba su LGBTQ+ temomis. Saugios erdvės (safe spaces) dažniausiai realizuojamos kaip akademinės aplinkos, bendruomenių centrai ar kavinės, kur organizuojami susitikimai, edukaciniai renginiai ir diskusijos. Šios erdvės atlieka esminį vaidmenį formuojant bendruomenės identitetą ir siūlant emocinę paramą.

 

Japonų literatūroje LGBTQ+ temos nagrinėjamos jau seniai ir turi savitą bei turtingą istoriją. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Jukio Mišima (Yukio Mishima), atvirai biseksualus rašytojas, kurio 1949 m. romanas „Kaukės išpažintis“ (Confessions of a Mask), beje, išversta į lietuvių kalbą, yra laikomas kertiniu Japonijos gėjų literatūros kūriniu, gvildenančiu paslėpto seksualumo ir tapatybės problemas. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Haruki Murakami (nors jis pats nėra gėjus), savo kūriniuose (pvz., „Kafka pakrantėje“ ar „1Q84“) taip pat įtraukia LGBTQ+ personažus ir temas. Nors knygos apie LGBTQ+ patirtis dažnai patenka į populiariosios kultūros nišą, vadinamą Yaoi (vyrų meilė vyrams) arba Yuri (moterų meilė moterims), literatūros prieinamumas ir įvairovė rodo nuolatinį temos aktualumą.

 

Naktinis gyvenimas Japonijoje yra gana saugus dėl bendro žemo nusikalstamumo lygio, tačiau diskretiškumas yra aukšta kaina, kurią dažnai tenka mokėti. Daug mažų barų („snack bars“), ypač Šinjuku Ni-čome rajone, yra specializuoti: vieni skirti tik ploniems vyrams, kiti – tik odos fetišistams, treti – senesniems klientams. Ši specializacija užtikrina bendruomeniškumą ir saugumą siaurose nišose, bet kartu sustiprina segregaciją nuo likusios visuomenės. Daugelis šių vietų yra diskretiškos ir sunkiai randamos, be didelių iškabų. Toks pogrindinis egzistavimas leidžia atsipalaiduoti, bet kartu liudija apie visuomenės spaudimą slėpti savo tapatybę už saugios kvartalo zonos ribų.

 

Ar Japonijos mokiniai šviečiami dėl lytinės orientacijos įvairovės?

 

Japonijos mokyklose švietimas apie homoseksualumą ir bendrai apie LGBTQ+ įvairovę yra ribotas ir nevienodas, nes nėra privalomų, centralizuotų programų. Nors oficialiai nėra privalomo, išsamaus mokymo apie seksualinę orientaciją visose mokyklose, palaipsniui didėja vietos valdžios ir pavienių mokyklų iniciatyvos spręsti šį klausimą. Dauguma lytinio švietimo pamokų vis dar koncentruojasi į biologinę reprodukciją ir tradicinius lyčių vaidmenis, todėl informacijos spragos tarp formaliojo ugdymo ir studentų realybės lieka didelės.

 

Švietimo įvairovės linkme dažniausiai pradedama nuo patyčių prevencijos ir lygybės gairių diegimo, o ne nuo tiesioginio homoseksualumo apibrėžimo. Šios iniciatyvos visų pirma kyla iš didžiųjų miestų savivaldybių (pvz., Tokijo) ir yra skirtos saugesnės aplinkos užtikrinimui ir patyčių, nukreiptų prieš LGBTQ+ studentus, sprendimui. Tokios temos įtraukiamos į socialinio ugdymo ar etikos pamokas, akcentuojant pagarbą ir įvairovės priėmimą. Be to, didelė dėmesio dalis skiriama mokytojų mokymui, kurio metu pedagogai ruošiami palaikyti LGBTQ+ studentus ir profesionaliai reaguoti į su lyties tapatybe susijusius klausimus, taip netiesiogiai didinant informuotumą visoje mokyklos bendruomenėje.

 

Dėl oficialių gairių trūkumo, išsamus švietimas apie LGBTQ+ temas dažnai yra perkeliamas tėvams, tačiau konservatyvioje kultūroje tėvai retai būna linkę atvirai kalbėti šiais klausimais. Dėl to dauguma jaunimo apie homoseksualumą ir kitas tapatybes sužino iš neformalių šaltinių, ypač per populiariąją kultūrą, pavyzdžiui, anime ir mangą. Ši situacija sukuria dvigubą iššūkį: LGBTQ+ studentai jaučiasi izoliuoti ir neapginti, o mokytojai, neturėdami aiškių nacionalinių gairių, sunkiai užtikrina tinkamą paramą ir sistemingą švietimą.

 

Ar Japonijoje yra grupuočių, kurie priešinasi japonų LGBTQ judėjimui ir saugumui?

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė susiduria su teisiniais iššūkiais, gausios, agresyvios antihomoseksualios propagandos ar masinių protestų čia praktiškai nėra. Opozicija pasireiškia ne atvirais, smurtiniais judėjimais, o per konservatyvias politines struktūras ir tyliąją socialinę diskriminaciją. Didžiausias pasipriešinimas kyla iš valdančiosios Liberalų demokratų partijos (LDP) konservatyvaus sparno, kuris blokuoja nacionalinį vienalyčių santuokų įteisinimą, remdamasis tradicinėmis šeimos vertybėmis.

 

Ši politinė opozicija dažnai pasireiškia ne organizuotomis kampanijomis, o izoliuotais diskriminaciniais pareiškimais. Pavyzdžiui, kai kurie LDP nariai yra viešai pareiškę, kad LGBTQ+ asmenys yra „neproduktyvūs“. Be to, egzistuoja mažos religinės ir konservatyvios grupės, kurios aktyviai pasisako prieš LGBTQ+ teises internete ar nedideliais protestais, nukreiptais prieš lyties tapatybės pripažinimą mokyklose, tačiau jų įtaka nacionalinei politikai yra minimali.

 

Didžiausia „antihomoseksualumo“ jėga Japonijoje yra kultūrinė. Dėl to, kad Japonijos visuomenė vertina harmoniją ir vengia atvirų konfliktų, homofobija pasireiškia ne fizine prievarta, o tyliu atstūmimu, diskriminacija ir socialiniu spaudimu. Šis „tylusis srautas“ verčia asmenis slėpti savo tapatybę (darbe ar šeimoje) ir lėtina teisinę pažangą, palaikydamas socialinę normą, kurioje LGBTQ+ asmenys privalo išlikti diskretiški, o tai yra kur kas efektyvesnė opozicijos forma nei atviri protestai.

 

Tai tiek šįkart

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Peticija prieš Stambulo konvenciją. Nepasirašykite Jums siūlomų peticijų prieš Stambulo konvenciją! Stop dezinformacijai!

Sveiki,

 

Paskutiniu metu savo paskyroje sulaukiu masių žmonių, kurie prieš Stambulo konvenciją. Ta peticija brukama visur kaip privalomoji pasirašyti ir ten pateikiama tokia baisiai netiksliai „susisteminta“, kitaip sakant, šios konvencijos interpretacijos grėsmių lentelė – ją matote viršuje, klaiki nuo pradžios iki pabaigos. Iš esmės ją paruošė ir organizavo tie patys, kurie prieš porą metų visiems išsiuntinėjo homofobinius lankstinukus (aš gavau ir čia apie tai rašiau), raginančius susidoroti su gėjais ir lesbietėmis, nes jos nepriklauso „tradicinei šeimai“. Jau kuris metas linksniuojama „tradicinė šeima“, „tradicinės šeimos vertybės“ kaip koks nekvestionuojamas gėris. Ir visai nesvarbu, kad toji šeima traktuojama kaip produktyvi t. y. vaikų gimdymo ir darymo mašina, o LGBTQ asmenys traktuojami kaip ištvirkėliai, kuriems rūpi tik seksas ir įsivaikinti bei ištvirkinti vaikus. Tai kodėl tiek „tradicinių šeimų“ sugriuvo ir vaikai liko vaikų namuose? Gal jiems šioji organizacija ir aktyvistai turėtų padėti, užuot nubrėžę atskirties ribas tarp socialinių grupių? Turiu įtarimo, kad tai katalikiškos organizacijos iš lankstinuko, kurios prisidengusios šeimos sąvokomis iš esmės gaudo sau naudos durnindami žmonės.

 

Bet! Kodėl jie pateikia Stambulo konvenciją kaip grėsmę? Nes ten (60 beveik puslapių tekstas, paskaitykite), nė žodelio apie vaikų atėmimą, apie tariamai išskirtines LGBT teises (kaip skelbia peticijos aktyvistai), priešingai – tai lygiateisiškumą skatinantis dokumentas, labai reikalingas Lietuvai, kur Seime iki šiol negalima per visokius Gražulius priimti normalių žmogaus teisių įstatymų. Žmonės klaidinami, jie mulkinami sąvokomis apie vertybes (kas per mada įsikąsti šios sąvokos ir manipuliuoti?), kur kuriama iliuzija, kad glūdi potencialios grėsmės teorija Stambulo konvencijoje. Pavyzdys: moterėlė nesugyvena su vyru, todėl ji ieško, kas dėl to kaltas, ogi gėjai, kurie kėsinasi į jos „tradicinės šeimos vertybes“, todėl prieš juos. Tai manipuliacija, žmonėms brukamas melas apie vaikų įsivaikinimą ir t. t., nors patys nesusitvarko savo tariamai tvariose tvirtose šeimose. Žmonės dairosi priešų ir man taip gėda ir gaila, kad ES tapo kalta, kuri suteikė tiek gero ekonomiškai ir socialiai. Žmonės važiuoja dirbti į liberalesnes šalis kaip Norvegiją, Britaniją, Airiją, Nyderlandus ir t. t., bet realiai niekina tų šalių sistemas ir liberalizmą, kuris leido jiems ten įsidarbinti. Argi tai logiška?

Olegas Šurajevas sukūrė aktyvistų prieš Stambulo konvenciją agitacinio plakato parodiją.

 

Man labai patiko komiko Olego Šurajovo perdaryta homofobų peticijų lentelę su tezėmis, kurios iš esmės, kaip ir pas „tradicinius“ yra tokis nesąmoningas, kad belieka tik kukuoti į medį įsilipus. Žmonės, pabuskite, kokioj jūs išdurnintoj Lietuvoj gyvenate, kad pasirašote dokumentą išgirdę vien tik „tradicinės šeimos vertybės“ – tai tik žodžiai, jais manipuliuoja dažniausiai dešiniųjų ekstremistai, psichologiniai smurtautojai, patys paliekantys savo vaikus, kurie nekenčia kitų, kurie įsitikinę mitais, o ne realiais faktais, kurie aiškina apie žmogaus prigimtį kairiarankių perauklėjimo pavyzdžiais iš sovietinių laikų ir bezda į įsitikinimų lagaminus tuščią orą apie tariamą grėsmę dėl kažkokių iš antraščių perskaitytų tualetų perskirstymų. Visiems prieš abejojant rašytis, siūlau paskaityti šį straipsnį: Stambulo konvencija: baimės ir kaip yra iš tiesų.

 

Jūsų Maištinga Siela