Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip kolektyvinė lietuvių sąmonė pasiduoda karo egrero manipuliacijai? KARO NEBUS! Išjunkite TV žinias apie karą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais nedrąsu daryti tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa, transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės, pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes, nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot „Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai, kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.

 

Pastaruoju metu susierzinu įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti, nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi, mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus. Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.

 

Vienoje facebooko įraše pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami, kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y. jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas, kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti. Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako, jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys, įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.

 

Dar baisiau, kad didžioji pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais, nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo, dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos nuleistai tiesai.

 

Manau, Lietuvoje dar nėra kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas, kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų. Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės, kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai eliminuoti.

 

Mūsų intencijos ir mintys kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių, kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius, mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias, įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės galios. Visata veikia šitokiu principu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Laisvos Lietuvos geto taisyklės: kaip pasakyti avims, kad jos mąsto kritiškai ir yra vertingos, tačiau laikyti jas aptvare?

 Sveiki,

Daug kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui, tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė laisva Lietuva“?

Manau, daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms, konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų), vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių (turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes išrado ir prideda prie ūgio.

Vakar per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk (ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin, ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą, manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis, iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką, kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.

Taip, vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima  pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas, teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.

Ir ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“, kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu, statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela