Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Panoptikumas – kas tai? Filosofo Michel Foucault metaforos pritaikymas technologijų amžiui

 

Sveiki,

 

Panoptikumas yra utopinė architektūrinė idėja, kurią 1785 m. sugalvojo ir aprašė anglų filosofas bei socialinis reformatas Jeremy Benthamas. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių pan (viskas) ir optikon (matymas), kas tiesiogiai reiškia „viską matantis“. Ši koncepcija buvo sumanyta kaip idealus prižiūrimojo pastato, pavyzdžiui, kalėjimo, ligoninės, mokyklos ar gamyklos, modelis, siekiant pasiekti nepriekaištingą efektyvumą prižiūrint žmones minimaliomis sąnaudomis.

 

Pagrindinis Panoptikumo architektūrinis sprendimas yra žiedinis pastatas su kameromis, išdėstytomis per perimetrą. Kiekviena kamera turi du langus: vieną didelį, nukreiptą į išorę, kad apšviestų kameros vidų, ir vieną, nukreiptą į pastato centrą. Pastato centre yra centrinis bokštas – prižiūrėtojo buveinė. Būtent centrinio bokšto ir išorinių langų sukuriamas šviesos ir kontrasto žaismas yra esminis: prižiūrėtojas visada gali matyti prižiūrimuosius, bet pats lieka nematomas ir neidentifikuojamas dėl apšvietimo krypties.

 

Šio modelio genijus slypi ne fizinėje prievartoje, o psichologiniame poveikyje. Kaliniai, dėl prižiūrėtojo pozicijos tamsiame centre, negali žinoti, ar jie yra stebimi konkrečiu momentu, ar ne. Taigi, galia įgyja naują formą: ji tampa neapibrėžta, tačiau nuolatinė ir automatinė. Nežinomybė priverčia kalinius daryti prielaidą, kad jie yra stebimi visą laiką. Todėl jie nuolat elgiasi taip, tarsi prižiūrėtojas būtų budrus.

 

Panoptikumas veda prie esminio socialinės kontrolės pokyčio: išorinė kontrolė internalizuojama. Prižiūrimasis tampa savo paties prižiūrėtoju – individas pats įsisavina priežiūros normą ir disciplinuoja savo elgesį. Užuot reikalavus didelio prižiūrėtojų skaičiaus ar fizinės jėgos, sistema veikia automatiškai, per prielaidą ir baimę, kad galia bet kada gali būti nukreipta į tave.

Michelis Foucault

 

Nors Panoptikumas, kaip fizinis pastatas, nebuvo plačiai įgyvendintas, jo idėja tapo galinga modernios galios metafora, ypač XX a. antroje pusėje. Prancūzų filosofas Michelis Foucault savo įtakingame veikale „Disciplinuoti ir bausti“ Panoptikumą pavertė šiuolaikinės disciplinuojančios visuomenės simboliu ir analizės įrankiu. Anot Foucault, Panoptikumas parodė, kaip galia perėjo nuo viešo ir ritualizuoto bausmės vykdymo prie subtilesnės, nuolatiniu stebėjimu pagrįstos disciplinos ir norminimo sistemos, taikomos mokyklose, ligoninėse ir visose viešosiose institucijose.

 

Šiandien Foucault analizė yra ypač aktuali, nes skaitmeninės technologijos sukūrė naujas, dar efektyvesnes Panoptikumo formas, dažnai vadinamas skaitmeniniu panoptikumu. Visuotinė stebėjimo kamerų sistema, duomenų rinkimas apie kiekvieną mūsų žingsnį internete, socialinių tinklų sekimas – visa tai leidžia valdžiai ir korporacijoms prieiti prie informacijos ir daryti įtaką mūsų elgesiui, mums patiems nesuvokiant, kas mus stebi ir kada.

 

Taigi, Panoptikumas yra ne tik architektūrinis modelis. Tai yra galios mechanikos pavyzdys, iliustruojantis, kaip nuolatinis, nors ir nepatvirtintas stebėjimas, sukuria autodisciplinos kultūrą. Jis atskleidžia, kaip galia veikia ne represijomis, o produktyviai, formuodama ir normindama individų elgesį taip, kad jie taptų paklusniais visuomenės nariais, patys sau primetę nematomo prižiūrėtojo funkcijas.

 

Maištinga Siela

Laisvos Lietuvos geto taisyklės: kaip pasakyti avims, kad jos mąsto kritiškai ir yra vertingos, tačiau laikyti jas aptvare?

 Sveiki,

Daug kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui, tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė laisva Lietuva“?

Manau, daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms, konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų), vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių (turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes išrado ir prideda prie ūgio.

Vakar per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk (ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin, ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą, manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis, iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką, kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.

Taip, vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima  pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas, teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.

Ir ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“, kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu, statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?

Jūsų Maištinga Siela