Panoptikumas – kas tai? Filosofo Michel Foucault metaforos pritaikymas technologijų amžiui

 

Sveiki,

 

Panoptikumas yra utopinė architektūrinė idėja, kurią 1785 m. sugalvojo ir aprašė anglų filosofas bei socialinis reformatas Jeremy Benthamas. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių pan (viskas) ir optikon (matymas), kas tiesiogiai reiškia „viską matantis“. Ši koncepcija buvo sumanyta kaip idealus prižiūrimojo pastato, pavyzdžiui, kalėjimo, ligoninės, mokyklos ar gamyklos, modelis, siekiant pasiekti nepriekaištingą efektyvumą prižiūrint žmones minimaliomis sąnaudomis.

 

Pagrindinis Panoptikumo architektūrinis sprendimas yra žiedinis pastatas su kameromis, išdėstytomis per perimetrą. Kiekviena kamera turi du langus: vieną didelį, nukreiptą į išorę, kad apšviestų kameros vidų, ir vieną, nukreiptą į pastato centrą. Pastato centre yra centrinis bokštas – prižiūrėtojo buveinė. Būtent centrinio bokšto ir išorinių langų sukuriamas šviesos ir kontrasto žaismas yra esminis: prižiūrėtojas visada gali matyti prižiūrimuosius, bet pats lieka nematomas ir neidentifikuojamas dėl apšvietimo krypties.

 

Šio modelio genijus slypi ne fizinėje prievartoje, o psichologiniame poveikyje. Kaliniai, dėl prižiūrėtojo pozicijos tamsiame centre, negali žinoti, ar jie yra stebimi konkrečiu momentu, ar ne. Taigi, galia įgyja naują formą: ji tampa neapibrėžta, tačiau nuolatinė ir automatinė. Nežinomybė priverčia kalinius daryti prielaidą, kad jie yra stebimi visą laiką. Todėl jie nuolat elgiasi taip, tarsi prižiūrėtojas būtų budrus.

 

Panoptikumas veda prie esminio socialinės kontrolės pokyčio: išorinė kontrolė internalizuojama. Prižiūrimasis tampa savo paties prižiūrėtoju – individas pats įsisavina priežiūros normą ir disciplinuoja savo elgesį. Užuot reikalavus didelio prižiūrėtojų skaičiaus ar fizinės jėgos, sistema veikia automatiškai, per prielaidą ir baimę, kad galia bet kada gali būti nukreipta į tave.

Michelis Foucault

 

Nors Panoptikumas, kaip fizinis pastatas, nebuvo plačiai įgyvendintas, jo idėja tapo galinga modernios galios metafora, ypač XX a. antroje pusėje. Prancūzų filosofas Michelis Foucault savo įtakingame veikale „Disciplinuoti ir bausti“ Panoptikumą pavertė šiuolaikinės disciplinuojančios visuomenės simboliu ir analizės įrankiu. Anot Foucault, Panoptikumas parodė, kaip galia perėjo nuo viešo ir ritualizuoto bausmės vykdymo prie subtilesnės, nuolatiniu stebėjimu pagrįstos disciplinos ir norminimo sistemos, taikomos mokyklose, ligoninėse ir visose viešosiose institucijose.

 

Šiandien Foucault analizė yra ypač aktuali, nes skaitmeninės technologijos sukūrė naujas, dar efektyvesnes Panoptikumo formas, dažnai vadinamas skaitmeniniu panoptikumu. Visuotinė stebėjimo kamerų sistema, duomenų rinkimas apie kiekvieną mūsų žingsnį internete, socialinių tinklų sekimas – visa tai leidžia valdžiai ir korporacijoms prieiti prie informacijos ir daryti įtaką mūsų elgesiui, mums patiems nesuvokiant, kas mus stebi ir kada.

 

Taigi, Panoptikumas yra ne tik architektūrinis modelis. Tai yra galios mechanikos pavyzdys, iliustruojantis, kaip nuolatinis, nors ir nepatvirtintas stebėjimas, sukuria autodisciplinos kultūrą. Jis atskleidžia, kaip galia veikia ne represijomis, o produktyviai, formuodama ir normindama individų elgesį taip, kad jie taptų paklusniais visuomenės nariais, patys sau primetę nematomo prižiūrėtojo funkcijas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 137: praktikuok dėkingumą pasauliui

 Photo Steve McCurry, 2019

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka ši Steve McCurry padaryta nuotrauka. Dažnai ieškau kokios nors paveikslinės išraiškos tam, ką ketinu parašyti pozityvumo dienoraštyje. Pamačiau šį berniuką balandžių aikštėje, kurioje jis glaudžiasi ir šildosi. Ar ne toks yra tas mūsų dėkingumas pasauliui ir galų gale Visatai? Kylantis iš poreikio priglausti ir priimti taip, kaip yra?

 

Dėkingumas už nieką ir kartu viską, už tai, kad viskuo šiame gyvenime iš esmės yra pasirūpinta. Dar senovės Antikos filosofai sprendė, ar žmogus turi kokią nors laisvą valią. Kaip toji valia reiškiasi? Dažnai forsuotai, per bandymą paveikti ir kontroliuoti tai, kas yra išorėje. Kasdien praktiškai autopilotu su tuo susiduriu, nė neapmąstydamas šio veikimo principo, nes aplinkoje beveik veikia būtent galios ir įtakos svertais.

 

Šiandien medituodamas vonioje ir dėkodamas poilsio akimirkai, kai pagaliau galiu skirti laiką sau ir savo apsivalymui, pagalvojau, kad dėkingumas atgraso nuo išorinės kontrolės, jis kažin kaip pripildo ir leidžia į viską žiūrėti labai atlaidžiai. Tad daugiau jauskime dėkingumą mąstydami apie gausą ir tai, ką turime, taip dar labiau gausindami tą energiją ir mintis, tada ir atsiribojimas nuo perdėtos kontrolės vyks automatiškai.

 

Maištinga Siela