Sveiki,
Daug
kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje
erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui,
tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo
kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba
Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu
didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos
tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys
tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai
nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima
kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man
suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė
laisva Lietuva“?
Manau,
daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai
neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms,
konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau
nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos
Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų
naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai.
Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų),
vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime
oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo
apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios
daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus
nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių
(turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė
gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes
išrado ir prideda prie ūgio.
Vakar
per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk
(ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų
ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau
empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin,
ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas
Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos
teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas
pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą,
manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su
sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi
prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi
sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko
nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną
ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis,
iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir
pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo
melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases
imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar
giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką,
kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.
Taip,
vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba
nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia
bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas
nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant
nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai
nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas
pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas,
teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai
turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir
išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.
Ir
ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos
užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir
baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“,
kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra
charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet
kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip
negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių
politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų
didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai
nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių
negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu
svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina
svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu,
statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą