Sveiki,
Tikriems
literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai
nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849),
kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis
amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi
širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus
pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai
mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris,
sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai,
kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį
šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda
detektyvui tirti žmogžudystes.
Filmas
iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos
laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme
pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir
atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai
paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus
skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame
detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi
aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.
Filmo
intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats
Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja
savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip
pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos,
o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi
įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis
sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl
kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir
kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.
Visgi
finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką,
nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau
primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į
liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai
pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog
viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas,
siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko
įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik
įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą