Filmas: "Stebuklas" / "The Wonder"

 

Sveiki,

Manau, kad Emma Donoghue puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder) (2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017) Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais, gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“ (2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.

Negaliu būti itin šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi. Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...

Žodžiu, incestas, „perteptas“ fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki. Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų, didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“, nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems, tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas, sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų. Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas, atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tetris" / "Tetris"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Jon S. Baird, labiausiai žinomas už 2013 metais pasirodžiusį ir plačiai aptarinėjamą filmą „Purvas“, šiemet pristatė istorinę biografinę dramą „Tetris“ (angl. Tetris) (2023). Filmas pasakoja apie maždaug 1989 metus, dar prieš suyrant Sovietų Sąjungai ir prasidedant kompiuterinei erai. Pagrindinis veikėjas realiai egzistuojantis ambicingas amerikiečių kompiuterinių žaidimų kūrėjas Henk Rogers, į kurio rankas patenka nelegaliais keliais po pasaulį paplitęs ruso Alexey Pajitnov sukurtas legendinis žaidimas tetris. Tiesą sakant, aš pats 1996 metais ar 1997 metais zyziau mamos, kad man nupirktų anuomet tikriausiai net kioskuose pardavinėjamą daugiafunkcinį teatrio žaidimą, kurį tikriausiai turėjo visi normalūs vaikai prieš atsirandant internetinėms mokamoms kavinėms. Žiūrėdamas tokį filmą supranti, kaip smarkiai per pastaruosius 30 metų pasikeitė pasaulis, o pirmieji nešiojamieji ant baterijų sukurti žaidimai dabar primena neandertaliečių akmenis, bet anuomet tokių geidėme dažnas.

 

Filmas pasakoja apie tetrio žaidimo atėjimą į rinką. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad visų laikų populiariausias žaidimas buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje! Apie tai nebuvau nieko girdėjęs. Pagrindinis veikėjas, priklausantis kapitalistiniam pasauliui, lankosi Maskvoje, yra sekamas saugumiečių, tad nelabai jaučia rusų kultūros ribas, todėl filme H. Rogersas perteikiamas kaip koks nutrūktgalvis, kuris rizikuoja tiek savo vaikais, tiek savo kailiu. Konkuruojant su melaginga korporacija ir bandant veikėjui įsigyti iš sovietų tetrio žaidimo licenciją, filmas atskleidžia ne tik šio žaidimo atėjimo į rinką sudėtingą kelią, bet iš esmės ir besikeičiančio pasaulio pradžią. Pasirodo, išsigimęs komunizmas tapo nebeįdomus, o tie patys rusai jau nori dėti sau apšorines sąskaitas Šveicarijoje, kas iš esmės atskleidžia, kad komunizmo asmenys kapituliavo ir pereina į kapitalistinę rinką. Būtent rusų bendravimo kultūra su žaismingais ir charizmatiškais kapitalizmo žmonėmis ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame filme.

 

Žinoma, filmas nors ir istorinis, ir biografinis, tačiau autentiškumo nesiekia. Istorija perteikta prabangiai holivudiškai, su nuotykių Džeimso Bondo dirbtinokai dvasia. Filmas tampa pramoginio ir istorinio kino kokteiliu, kuris žiūrisi itin spalvingai, įtraukiančiai, o veiksmas retsykiais perteikiami kaip detektyvinis trileris. Tiesa, veikėjai karikatūriški, perteikti labiau kaip personažai, o ne istoriniai prototipai, todėl vertinti itin rimtai kaip istorinį filmą, manau, nevertėtų. Kita vertus, nemažai iš šio filmo sužinojau apie rinką, pateikiamas naujasis besikeičiančio pasaulio modelis. Tiesa, manęs neįtikino pabaigoje demonstratyvus pareiškimas, kad tetris sugriovė Sovietų Sąjungą ir Berlyno sieną – prisiimta pernelyg daug garbingos atsakomybės. Mes juk žinome visai kitas priežastis, apie kurias filme prabėgom tik užsimenama. Prie viso to norėčiau pagirti charizmatišką aktoriaus Taron Egerton pasirodymą, kuris labai tiko šiam vaidmeniui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morgana" / "Morgan"

Sveiki, skaitytojai ir filmų gerbėjai,

Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.

Filmas apie ką? Mokslinės fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą, kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai, nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika, negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus, atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.

Žinoma, filmą kažkiek stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti laiką“. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas" / "Tinker Tailor Soldier Spy"

Sveiki, skaitytojai ir kino žmonės,

Seniai troškau pamatyti visų liaupsintą filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. Tinker Tailor Soldier Spy) (2011), kurį režisavo garsus švedų režisierius Tomas Alfredson. Pastarojo esu matęs itin vykusią knygos ekranizaciją apie vampyrų mergaitę „Įsileisk mane“ (2008), tai buvo visiškai naujas ir solidarus žvilgsnis į vampyrų ir gyvųjų pasaulį, išvengęs siaubo elementų ir palikęs dramos elementus. Jo filmas labai, bent man, pavadinimu „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ pasižymi tokiu pat nepatogiu turiniu filmu.

Švedas perkandęs aštunto dešimtmečio pradžios britiško gyvenimo ir šnipinėjimo tinklo subtilumus, todėl filmas sodrus ir gurmaniškoms akims žada ypač gerų vaizdų, kur žavi detalės ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotų interjero ir laikmečio detalių. Pati istorija iškart nežada absoliučiai jokios intrigos, todėl ją priimti gana sunku. Vis laukiau, kada toji intriga sublizgės tarp išties puikiai pagautos laikmečio dvasios, bet tiesą sakant, filmas nepataikauja ir tik maždaug filmo viduryje pradeda kažkas lipti į visumą, kurią būtų galima pavadinti įdomesniu pasakojimu. Filmas konstruojamas kaip ir šnipų mąstymas, viskas nuokarpomis, tarsi neįvardintos prasmės, neįvardyta esmė, vartojami daug specifinių su šnipais susijusių žargonų, metaforų ir iš tikrųjų sunku suvokti tikrąją padėtį Šaltojo karo metais tarp Sovietų Sąjungos ir Britanijos šnipų. Čia nerasite įprastinių trilerio elementų ir tai taip toli nuo Džeimso Bondo, kad belieka filmą priimti kaip novatorišką žvilgsnį šnipų pasaulį ir toli gražu nuo elegantiškų susišaudymų ir didvyrių, čia problemos ir herojai kur kas žmogiškesni.

Filmas nudžiugins subtilių detalių mėgėjus, kurie atpažįsta gerą britišką vaidybą, laikmečius, turi skonį ir gali mėgautis pauzėmis, tylėjimu, kuris kartais toks nenatūralus ir užgniaužtas, lyg žiūrėtume ne į aktorius, o į karkasinius personažus, bet visgi po jais esama puikių britų aktorių komandos, kurių įsimenantys ir briliantiniai amplua leidžia kartu žavėtis, sustingti, atpažinti šnipų kalbą tarp jų bendravimo įgūdžių. Nepaisant daug gerų dalykų, man šią juostą buvo sunku žiūrėti, gal norėjosi daugiau intrigos nuo pat pradžių ir kitokios istorijos, kuri, žinoma, pabaigoje tobulai susiriša, bet, tiesą sakant, reikia įdėmiai žiūrėti, be alaus ar vyno, kad filmas pasiektų diafragmą, nemanau, kad man pavyko viską tinkamai išgyventi, todėl antrą kartą tokio filmo nesirinkčiau žiūrėti. Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pavyko pamatyti nuostabius britų aktorius vienoje „krūvoje“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela